Vėl prie simbolinio vagono. Tik ne į Sibirąnuotraukos (5)

2018 birželio mėn. 10 d. 09:53:22 Perskaitė 2584

Birželis Lietuvos istorijoje yra skaudus, išdidus ir dramatiškas. Ką tik paminėjome Sąjūdžio 30-ąsias metines. Tuoj minėsime Gedulo ir vilties dieną. Mėnesio gale prisiminsime, kaip 1941-ųjų birželio 22-ąją į Lietuvą įžengė vokiečiai. O paskui atšvęsime savo Rasas-Jonines.

 

Tad dvi birželio datos kupinos skausmo. Kitos dvi datos turi būti kupinos džiaugsmo. Tautinio išdidumo, orumo. Tačiau Sąjūdžio jubiliejinės kalbos skambėjo veikiau susirūpinus ar netgi liūdnai. Tarsi kalbos aidėtų Gedulo ir vilties dieną Naujojoje Vilnioje prie gyvulinio vagono. Tąkart mus išvežė okupantas. Dabar išvažinėjame patys. Į nugaras įremtas ne durtuvas, bet abejingo tautiečio žvilgsnis. Jam pasisekė labiau. Jis ir čia neskursta. Tačiau jis jau nepalaiko už rankos tavęs. Jau nudelbia akis ar net viešai išsityčioja. Kad esi žioplys. Kad esi nevykėlis. Ne toje epochoje gimei. Nemoki kalbėti angliškai, todėl esi „tundra“. Jis nepalaikys tavęs už rankos kaip Baltijos kelyje. Jis net nestypsotų tokiame karštyje. Tokių tipų tautinė savimonė taip pat jau tragiškai apsususi. Jis veikiau įspirs, užkauks, kad tu, atgyvena, jam kelyje nesipainiotum. Jis net neprisimena Baltijos kelio, nes tada buvo mažas, o gal net negimęs. Jis mato tave. Sąjūdžio žmogų. 30-čia metų pasenusį. Jis pasakys atlaidžiai - tėvai, dabar jau kiti laikai. Nebambėk, neauklėk. Netrukdyk gyventi. Vis vien kažką aiškini? Vadinasi, esi radikalas, nacionalistas, kremlinas ar vatnykas. Na, tiesiog nepritapėlis. Arba pasenęs.

Simboliškai kalbant, Sąjūdžio žmonės jau gyvuliniame vagone. Vagonas dar stovi ant bėgių. Nes neaišku, kur tuos Sąjūdžio žmones išvežti. Viena aišku, jog dabarčiai netinka. Pernelyg sudėtingi. Pernelyg filosofiški, tautiški. Pernelyg idealistai. Nes galvojo ir aukojosi dėl kitokios dabarties. Ir vis dar nori išsaugoti Lietuvos valstybę. Ne tik tuščią kevalą, vardu Lietuva, bet gyvybingą, pilnakrauję valstybę. O tokiai valstybei būtini ne vienadieniai prisitaikėliai, bet Tautai atsidavę lietuviai. Būtinas pasiryžimas bei santarvė. Ar daug jos liko? Jei Lietuva be jokios tremties prarado milijoną tautiečių, vadinasi, santarvės yra nedaug. Žmogui savo Tėvynėje kartais net nepaliekama vietos. Į užsienius išgena paskolos, antstoliai. Tad vėlgi paralelė su 1941-aisiais. Lietuviai vėl vejami lauk. Anksčiau - okupantų. Dabar - skandinavų bankų ir per godžių tautiečių. Į apleistas mūsiškių vietas ateina kitos tautos. Lietuvis vėl gyvena, rusena ne dėl savo valstybės, bet dėl PONO. Vėl tampa liokajumi. Pabėgėlių. Vaivorykštinių. ES komisarų. Ir tas vidinis liokajus linkęs piktai apkiauksėti kitamanius. Liokajus įsikibęs į Briuselį, tarsi į istorijų audroje stipriai stūksantį stulpą. Įtikėjęs į jį turbūt ne tik širdimi, bet ir abiem inkstais. Aiman, kad taip tikėtume Lietuva ir savimi! Prie jos prisirištume. Prie žaliuojančio Tautos medžio. Antraip mums istoriškai lemta būti pririštiems ar patiems prisiraišioti prie labiausiai patrešusių, nutautinančių stulpų. Kitokių kol kas nepasitaikė.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net