Lietuvoje yra begalė piliečius tramdančių auklių. Nukreipinėjančių mus į doros kelią. Turime įvairiausių statutų, profesinės ir kitokios etikos kodeksų, elgesio normų. Turime netgi Dekalogą, paprotinę ir įstatymų teisę ir t.t. Net maži vaikai žino, kad korupcija yra blogas dalykas. Korupcija - negražu. Korupcija - fui.
Na, ir kas? Ar bent vieną piktnaudžiautoją, kyšininką Dekalogas sulaikė? Ar bent vienas etikos kodeksas sulaiko? Net mama ar teta nesulaiko! Kad ir kaip būtų keista, Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) yra pats efektyviausias politikų ar valstybės tarnautojų vitaminas.
Šią žiemą STT pasidarbavo. Radviliškyje pričiupo rajono merą ir administracijos direktorių. Kaune - vicemerą ir dviejų savivaldybės įmonių direktorius. Panevėžyje narplioja viešuosius pirkimus. Kaune narplioja žemėtvarkos projektus. Vilniuje aiškinasi, ar vienas iš buvusių Lietuvos banko vadovų tinkamai atliko savo pareigas.
Nesvarbu, kaip šie tyrimai baigsis. Svarbiau - reakcija. Neabejotina, kad kaskart, kai visuomenei paviešinama apie STT sulaikytą politiką ar valstybės tarnautoją, visi dar nepagautieji suklūsta. Šiek tiek padreba ir pagalvoja: „Ar ne per drąsiai imu? Dar ims kas nors ir apskųs. Gal jau laikas baigti, kol neįkliuvau?“ Tikėtina, kad bent savaitę nedrįsta paimti kyšio ir dairosi po stalais, ar nėra „blakių“. Vėliau, aišku, užsimiršta ir vėl grįžta prie senųjų įpročių. Tačiau kiekvienas STT apsireiškimas bent savaitei ar dviem valstybę praskaidrina. Tikėtina, kad vien žinia apie suimtą Radviliškio rajono merą savaitei sumažino šalies korupcijos indeksą bent keliose savivaldybėse. O visuomenė gauna guodžiančią žinią - STT, jei reikia, ir politikus pakrutina. Nepaisydama, iš kokios jie partijos. O visus dar neišaiškintus korumpuotuosius bent savaitei pakiša po stalais. Priverčia keisti susitikimo vietas baruose. Ratais apeiti įtartiniausius barus, kur, kaip sklando gandai, visur primontuota klausymosi įrangos. Gal tos įrangos nėra, bet STT bent įvaro laikiną baimę. Priverčia į kiekvieną interesantą žiūrėti kaip į slaptąjį agentą. Ir kuo ilgiau ši baimė trunka, tuo piliečiams sveikiau. Nes jei net Mozė įeitų į korumpuotojo kabinetą mosikuodamas Dekalogu, jokio efekto nesulauktų. Pasiteisintų, esą „visi ima“. Nes sunkūs laikai.
Nesvarbu, kaip STT tyrimai baigiasi, kaskart, kai sulaikoma stambi žuvis, visuomenė turi progos pamatyti, kas vyksta už sacharininės uždangos. Kaip valstybė atrodo ne iš paradinės pusės, o iš vidaus. Tarkime, kaip valdo vietos savivalda. Visuomenė ir taip daug ką nujaučia, tačiau kartais suklaidina geraširdiškos politikų šypsenos. Dvelkiančios tokiu geraširdžio žmogaus naivumu, kad sunku patikėti, jog ir jis piktnaudžiautojas.
STT mums suteikia progą pažvelgti į Lietuvoje retą vaizdą. Bent kartą vizualizuoti nekaltą politiką ar valstybės tarnautoją. Nes kaskart, kai jie vedami į teismą suimti, išrėžia: „Aš nekaltas!“ Ir dar kaip. Teatrališkai. Dramatiškai. Herojiškai. Net drovu eiliniam piliečiui pasidaro, kad jis, naivuolis neherojus, dar nesikorumpavo.
