Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga pripažįsta, kad vaistų kainų mažinimas yra sudėtingas dalykas. Nes farmacijos kompanijos nėra labdaros organizacijos. Tad ministerija gali tik dažniau, ne tik kartą per metus, peržiūrėti kompensuojamųjų vaistų kainyną. Gali Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nariams pradėti taikyti narystės taryboje kadencijas. Priėmus atitinkamus įstatymus. Na, dar gali patarti pacientams pirkti pigesnius tokio paties poveikio medikamentus.
O jei pigesni medikamentai vis vien daugumai pacientų per brangūs? Tada žmogus gali pasitelkti fantaziją ir įsivaizduoti, kad gyvena viduramžiais. Prisiskinti žolelių arba gydytis burtais, užkalbėjimais. Tikėtis placebo efekto. Nes kito pigaus pasirinkimo nėra.
Lietuvos miestuose vaistinės susigrūdusios viena prie kitos. Kai kuriose vietose vos ne kas 100 metrų. Daug tankiau nei irgi neskurstančios laidojimo paslaugų firmos. Jei toks susigrūdimas, toks vaistinių tankis, vadinasi, visai neblogas pelningumas. Ir visai nemaža rinka. Nes jei nebūtų rinkos, stūksotų tik keli vaistų kioskai. Tad Lietuvos rinka toli gražu nėra nuostolinga. O visuomenei senstant, bus dar pelningesnė. Kažkaip neįtikėtina, kad Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) specialistai, dirbantys ministerijoje kelis dešimtmečius, niekaip nesugeba paveikti vaistų gamintojų. Juk per tiek laiko būna užsimezgę ir šiltesni, ne vien oficialūs kontaktai. Geri, žmogiški kontaktai nuverčia kalnus. Jei 1990-1991 metais Lietuvos užsienio reikalų ministerija būtų taip silpnai propagavusi mūsų valstybę kaip dabar stengiamasi dėl pigesnių vaistų, Vakarai Lietuvos turbūt iki šiol ieškotų Afrikoje. Dabar lietuviai agituojami telefono skambučiais finansiškai paremti sirus. O kodėl SAM specialistams nenuvažiavus į Lenkiją ar Vokietiją. Ir nepaagitavus vokiečių padėti ligoniams lietuviams. Krikščioniškai! Platoniškai! Suteikti medikamentų labdarą, nes patys neįperka. O patiems važiuoti pirkti į Lenkiją pigesnių vaistų jau trūksta sveikatos. Paskleidus plačiai žinią „gelbėkite lietuvį pacientą!“, „gelbėkite Lietuvos kūdikius ligoniukus!“ nepatogiai pasijustų ir farmacijos rykliai. Jei brangina savo reputaciją. Kad ir kaip būtų, juk finansiškai bando prismaugti ES valstybės pacientą. Ir tą smaugiamąjį pasirinko labai selektyviai. Ne lenką, ne prancūzą, bet lietuvį. Galima pamanyti, kad lietuvio plaučių uždegimas kitoks. Lenkas pagyja nuo pigesnio vaisto, o lietuviams farmacininkai sukonstruoja specialias tabletes-patrankas. Brangesnes.
Sako, kad vaistus pabrangina lietuviškos etiketės. O kam jų reikia? Kad pacientas paskaitytų romaną? Iškart šešiomis kalbomis ir dar ištaisytų rašybos klaidas? Farmacininkai bei medikai ir taip žino vaistų lotyniškus pavadinimus, sudėtį, indikacijas, kontraindikacijas. O pacientui atmintinę parašys gydantis medikas. Ant popieriaus lapelio. Ne sulankstytą romaną, bet kelis žodžius. Pvz., po 1 tabl. 3 k. O dabar šešios kalbos puikuojasi net ant dantų pastos. Matyt, kad aborigenas lietuvis nesupainiotų dantų pastos su jogurtu.