Tragiškieji, neužmirštamieji Medininkai. Tada buvome oresninuotraukos (11)

2018 rugpjūčio mėn. 05 d. 10:20:11 Perskaitė 1857

Minime Medininkų žudynių 27-ąsias metines. Parodomis. Renginiais. Kalbomis. Gėlėmis. Salvėmis. Minime savo atkurtos valstybės vos ne pirmąsias atstatymo dienas. Kai prie kelio, vedančio į Minską, prie miško, buvo pastatytas palaikis Medininkų muitinės posto vagonėlis. Simbolizuojantis Lietuvos valstybės sieną. Vagonėlis su iškelta Trispalve. Vagonėlis, kuris turėjo praktiškai įrodyti, jog Lietuvos valstybė jau imasi save saugoti. Nepaisant, jog dar neišėjusi okupacinė kariuomenė. Nepaisant, jog iš tokių palaikių pasienio vagonėlių pastoviai tyčiojamasi.

 

Iki žudynių Medininkuose 1991 metų liepos 31 d. Lietuvoje jau buvo išplėšti, sudeginti dešimtys pasienio postų. Nukentėjo 62 pareigūnai. Siekta pasauliui įrodyti, jog Lietuva neturi valstybės pagrindinių požymių. Nes nekontroliuoja savo sienų. Lietuvos tuo metu dar nebuvo diplomatiškai pripažinusios netgi dauguma Vakarų Europos valstybių. Tad kiekvienas incidentas pasienyje buvo papildomas įrodymas, jog tokios valstybės pripažinti gal net neverta. Ji nesusitvarko su išsikeltomis užduotimis.

Ir šit lietuvių dramos už savo valstybę bene dramatiškiausias taškas. Atmetus Sausio 13-ąją. Omonininkų žudynės Medininkuose. Septyni sušaudyti Lietuvos pareigūnai. Likęs gyvas Tomas Šernas - sunkiai sužalotas. Apie tai tiek kartų kalbėta. Žuvusieji pagerbti. Vienas žudynėse dalyvavęs omonininkas nuteistas. Bet šiandien veikiau norėtųsi prisiminti, kaip išdidžiai, kaip solidžiai tuometinė Lietuvos valstybė gynė savo teisę į nepriklausomą Lietuvą ir jos teritoriją. Kai Vakarai nepritariamai lūkuriavo, o Michailas Gorbačiovas Vakarams melavo ir lietuvius puolė. Bet kiek tada turėjome tautinio, pilietinio išdidumo. Mažytės Lietuvos valstybės Seimas, nepaisant skylėtų, o tiksliai visiškai atvirų, vos saugomų Lietuvos sienų, oriai priėmė JAV prezidento Džordžo Bušo (George Bush) vyresniojo užuojautą. Svarbu tai, jog neturtinga, trapi, jokiais Europos Sąjungos fondais ar NATO batalionais nepalaikoma, neginama Lietuva nė kiek neabejojo, jog APSIGINS. Jog apsaugos savo sienas. Jog įtikins pasaulį savo valstybės gyvybingumu. Jog suras nusikaltėlius.

Tada ji, mūsų valstybė, nebijojo. Tada ji buvo drąsi. Nors iš jos tyčiojosi ne tik pašlemėkai omonininkai, ne tik M.Gorbačiovas, bet ir tuometinis Prancūzijos prezidentas Fransua Miteranas (François Mitterrand). O dauguma valstybių pradės ją, Lietuvą, pripažinti tik po rugpjūčio pučo. Tai yra, po gero mėnesio. Todėl apmaudu ir keista, kur dingo mūsų tautinis stuburas. Tie, kurie oriai atsilaikė Parlamente ir palaikėse muitinėse-statybininkų vagonėliuose, taip lengvai vėliau parsidavė kontrabandos vežėjams. O valstybė, tiek sustiprinusi pasienio apsaugą, jog pastebi net pažeidėją šerniuką ar mešką, taip lengvai atsisako savarankiškumo. Tampa tik ES direktyvų visai nekritiška vykdytoja. Ir taip elgiasi Tauta, kategoriškai atsisakiusi vykdyti M.Gorbačiovo įsakymus.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net