1 nuotr.Retsykiais vis atsinaujina diskusijos, kad žmogų, pirmąkart įtariamą nesunkiais nusikaltimais, visai nebūtina suimti. Įkišti į bendrą kamerą su recidyvistais. Įtariamais žmogžudystėmis, plėšikavimais ir t.t. Su tais, kuriuos iš tikrųjų verta suimti. Nes visuomenei kelia fizinę grėsmę.
Diskusijos pradedamos ir iškart numarinamos. Nes tyrėjai nesuinteresuoti. Areštinė ir tardymo izoliatorius toliau lieka žmogaus psichologinio palaužimo instrumentu. Nekeliant esminio nekaltumo prezumpcijos klausimo - o gal šis žmogus nekaltas? O jei žmogus galbūt nekaltas, kurių galų jam areštinė? Jei teismas įrodys, kad nusipelnė laisvės atėmimo bausmės, tada ir sodinkime.
Mąstant civilizuotai, įtariamąjį turi palaužti ne priverstinė izoliacija, ne kameros sienos ar neįprasta kompanija. Įtariamąjį, nesvarbu, koks jis yra, turi palaužti tyrėjų surinkti įrodymai. Faktinė bylos medžiaga. Taip stropiai ir logiškai sudėliota, kad pralaužtų ir įtariamojo advokatų retoriką. Įtikintų teismą. Tad tyrėjai, teismo prašantys suėmimo sankcijų, nejučia išsiduoda turintys per mažai įrodymų. Ir juos planuoja papildyti palaužto įtariamojo prisipažinimais. Tad iš esmės tyrėjas jau yra numatęs bylos žlugimą. Ir jo bando išvengti su įtariamojo pagalba. Gal išsigąs. Gal palūš. Bet ko prikalbės, kad ištrūktų. O teisme pareikš, kad parodymai buvo išgauti prievarta, ir jų išsižadės.
Kokia išvada? Teisėsauga, matyt, save klaidingai įtikinusi, kad įtariamieji, niekada nesėdėję už grotų, yra minkštakūniai. Lengvai ištyžtantys. Trapūs inteligentai. Per mėnesį susileis. Toks mąstymas veikiau tiktų Spalio matrosui-Felikso Dzeržinskio čekistui. Kovojančiam su buržuazinėmis liekanomis. Taikančiam ne tik psichologinius, bet ir fizinius metodus. O šiuolaikinei, civilizuotai teisėsaugai tiktų kitaip, profesionaliau, rinkti įrodymus. Nors tai ir sunkiau. O įtariamojo prisipažinimas menkiausiai turėtų rūpėti. Jis turi teisę neprisipažinti.
Baugina kitkas. Tam tikro amžiaus grupėje beveik visi Lietuvos vyrai (verslininkai, politikai, valdininkai ir t.t.) jau yra pabuvę įtariamaisiais, specialiaisiais ar paprastaisiais liudytojais, atsakovais, ieškovais, slaptų pažymų herojais ir t.t. Na, bent buvo patekę banditų, mokesčių inspektorių, statybos inspektorių, kelių policininkų, žemėtvarkininkų, konkurentų ir t.t. nemalonėn. Tad galime teigti, kad Lietuvos pati aktyviausia karta psichologiškai itin užsigrūdinusi. Perėjusi ugnį, vandenį ir varines triūbas. Ar prieš tokią užsigrūdinusią kartą išmintinga taikyti psichologinio palaužimo metodikas? Tarsi provincijos paaugliams. Patekusiems į areštinę, nes įtariami pavogę dviratį. Tokius pagąsdinsi, kad įgrūsi į kamerą su žiauriu banditu, ir viską išklos. Net savo dviratį atiduos. Bet profesionaliai dirbanti teisėsauga turi įtariamuosius priremti tik faktais. O kitokias metodikas taikydama tik apsijuokia teismuose.
Lietuvoje dar gaji žmogaus išankstinio pasmerkimo kultūra. Suimtasis, o vėliau išteisintasis vis vien lieka su gėdos žyme. Tyrėjai turėtų į tai atsižvelgti.
