Pasauliui gresia nauja ekonominė krizė. Bet pasaulyje, kaip atrodo, nėra Lietuvos. Jei yra Lietuva, tai nekrizinė, paskiepyta.
Mat kaskart, kai kažkur toli finansininkai ir visokie tarptautiniai ekspertai prabyla, kad gresia nauja ekonominė finansinė suirutė, Lietuvos valdžios, pradedant Gedimino Vagnoriaus Vyriausybe, skelbia komandą - ramiai! Lygiuot! Išsidalyt kalėdines premijas! Mūsų pinigai nenuvertės. Artėja ne krizė, o mums nereikšminga užsienio kriziukė. Skirta Italijai, Amerikai, Portugalijai. O mes narsūs. Užmėtysime kepurėmis.
Matyt, tai vienintelis mūsų valdžių ir vietinių ekonomistų, ekspertų pasaulinių krizių įveikimo scenarijus. Prieš jas išsidalyti kalėdines premijas. Valstybę praskolinti. Kad nesumažėtų valdininkijos atlyginimai. Na, ir aišku, prie Europos Sąjungos fondų saviškius privirinti. Kad netyčia neprašaptų dabartinis „elitas“. Dizaineriams nesumažėtų damų suknių užsakymų. O tu, eilinis žmogau, jei dar turi kepurę, pats ja krizę apmėtyk, kai ji pasibels į tavo kiemo vartus. Šiū namo, užsienio karve! Prie manęs nelįsk. Aš labai atsparus.
Dar vienas paaiškinimas, išgirstas iš finansų ministrės Ingridos Šimonytės. Esą daugumai žmonių tie dalykai nėra aktualūs. Suprask, taip nuskurdinome Lietuvos žmones, kad jie jau neturi santaupų. Jau neturi laisvų pinigų, kuriuos reikėtų nuo galimos krizės apsaugoti. Juk nesaugosi paltuko, nusipirkto skuduryne. Nesaugosi batsiuvio nuolat taisomų batų. Nepaversi tokių „lobutinų“ nei auksu, nei Šveicarijos franku. Net nukleiptas golfukas tokiai investicijai netiks.
Štai ir atsakyta. Labai aiškiai. Kaip Afrikos bušmėnams. Jiems irgi nebaisios pasaulio krizės, nes turi tik palmių lapų sijonuką ir tuščią plastikinį butelį.
O kaip elgtis žmonėms, kurie vis dėlto dar kažką turi? Pavyzdžiui, taupo pinigus savo vaikų mokslams. O iš tokių žmonių, jei dar turi, per krizes visada atima. Mat kuo mažiau pilietis turi, tuo jis nuolankesnis. Visai susigūš, neburnos, kad tik gautų pašalpą.
Krizės Lietuvos valdžioms netgi naudingos. Dėl asmeninių susireikšminimų. Nes tada, kai suirutė užgriūna, galima vykdyti didvyriškus, antikrizinius planus. Dar labiau valstybę praskolinti ir pasiskelbti gelbėtojais. Nes pasaulinės krizės mastai užmaskuoja vietinių nemokšiškumą.
Kodėl vietiniai ekonomistai prieš kiekvieną galimą krizę staiga nutyla? Nieko konkretaus nepataria? Teorijomis sugeba pagrįsti tik tai, kas praėjo. Kas jie? Archeologai. Dirbantys su praėjusių krizių iškasenomis. O dabartyje savo suktais patarimais ar nutylėjimais žmones padrąsina kuo giliau nerti į naują duobę. Kodėl taip valdžia ir vietiniai ekspertai elgiasi? Nejaugi neaišku. Nes yra nutautėję. Nejaučia jokios pilietinės atsakomybės, kad jų tautiečiai ir vėl vienui vieni kapanosis eilinėje finansinėje ekonominėje mėsmalėje. Ekspertai padirbėja varovais, suvarančiais žmones į burbulus. Pirmiau į nekilnojamojo turto.Paskui - į nevertingų obligacijų bei vertybinių popierių. Galiausiai - brangiųjų metalų.
