Susikirto kultūros ministro Šarūno Biručio ir Lietuvos režisierių asociacijos nuomonės, kas turi vadovauti teatrams. Menininkai ar vadybininkai. Š.Biručio nuomone, turi vadovauti vadybininkai. O menininkai kurti savo menus.
Toks požiūris yra simptomiškas. Ir liečia ne tik menus, bet ir kitas mūsų gyvenimo sritis. Vyksta vadybininko apologizacija. Suprask - viskas mūsų šalyje priklauso tik nuo gero vadybininko. Sugebančio suorganizuoti komandą, rasti finansų ir komandos sukurtą produktą paversti pelningu, šaliai naudingu ir t.t.
Tačiau kas yra geras vadybininkas. Plačiąja prasme. Vadybininkas yra situacijos pritaikytojas prie vidutinio, tai yra masiškiausio vartotojo. Situacijos supaprastintojas. Nuardantis mezginukus, sumažinantis sagų skaičių. Ir nesvarbu, kad, situaciją supaprastinus, iš balinės suknios padaromas chalatas. Nes chalatai mūsų visuomenėje masiškesni.
Vadybininkas tai yra asmuo, siekiantis, kad produktas būtų sukurtas pačiomis mažiausiomis sąnaudomis ir kuo patrauklesnis masiniam vartotojui. Tad politikos „vadybininkas“ nevargs iš tikrųjų analizuodamas partijų programas. Išmes į viešumą kokią nors lakią, bet visiškai pigią frazę. Patinkančią daugumai žmonių. Ir vien su šia pigia fraze taps patrauklus daugybei gyventojų. O šit politikas-nevadybininkas, iš tikrųjų ėmęs aiškinti žmonėms savo programą, žmonių daugumai atrodys nuobodus niurzga. Visiškai nepatrauklus.
Žmonių nepakeisi. Albertas Einšteinas (Albert Einstein), aiškinantis reliatyvumo teoriją, daugumos žmonių būtų nušvilptas. O vadybininkas, suskėlęs pasakaitę, kad organizuoja vienpusę kelionę į Marsą, vis vien rastų net ir milijonierių, norinčių šia turizmo paslauga pasinaudoti. Arba užsišaldyti, kad atgimtų XXX a. Tačiau kelkime klausimą, ko reikia mūsų valstybei. Žmonių, visas situacijas suprastinančių ir pataikaujančių masiniams skoniams bei pažiūroms? Ar tikrų profesionalų, iš tikrųjų išmanančių savo sritį. Ko mums reikia iš tikrųjų? Regreso? Galbūt net pelningesnio šiuo metu, bet nepadedančio valstybei ir jos žmonėms augti. Ar progreso? Ne taip greitai garantuojančio finansinę naudą. Tačiau garantuojančio profesionalumą. Ir didesnį profesionalaus vadovo atsakomybės laipsnį. Teatrui vadovaujantis režisierius juk varžysis brukti žiūrovams masiškai pelningą, tačiau meninį niekalą. O vadybininkui, galbūt prieš tai vadovavusiam kirpyklai, tiktų viskas. Kad tik būtų mokių klientų.
Sovietų kalvėje buvo kalami kadrai į vadovus ir politrukus. Dabar - į vadybininkus ir komisarus. Ministerijoms jau gali vadovauti bet kas. Gal net vadovauti, bet darbą užblokuoti. Išskyrus Finansų ministeriją. Nes net ir įsikalbėję, kad vadybininkai gali viską, dar nesiryžtame patikėti valstybės finansų zootechnikui. Susipainiotų TV laidose diskutuodamas su ekonomistais. O kitose srityse, kur lengviau imituoti išmanėlius, jau baigiama pralaužti visus ledus. Bet kas žaidžia krepšinį? Sportininkas ar jo vadybininkas? Mes įtikinėjami, kad geriau žaistų vadybininkas. Ir už Violetą Urmanavičiūtę-Urmaną sodriau uždainuotų grožio salonų vadybininkė.
