Seime daug naujokų? Na, ir kas? Stasio Žumbio nuotr.

Seimų kadencijų pradžioje ir piliečiai, ir išrinktieji politikai vienodai yra euforiški. Vienodai tikisi, kad gerokai nepaslankią valstybę pavyks stumtelėti kuo didesnio progreso kryptimi. Kaip inertišką akmenį. Veikiau įkaitusį, viduje jau išsilydantį, kunkuliuojantį luitą. Nežinia, ar atauš, nežinia, ar užviręs sprogs. Nežinia, ar per galvas kaukštelės. Bet jei Seimo nariai rizikuoja, vadinasi, nebijo. Net naujokai tiki, kad jų pastangos dėl valstybės bus naudingos. Tikėkimės, ne sau. Piliečiams.

Kuo daugiau pradinio tikėjimo, tuo daugiau pavyksta atlikti darbų. Baisiausia, kai valstybė suvokiama kaip Sizifo akmuo. Esą kiek aukštyn ridensi, vis vien žemyn nuriedės. Skeptikai, pesimistai, kad ir kiek prikurtų teorijų, vien savo mintimis yra valstybės stabdžiai. Nes iš anksto demonstruoja nepasitikėjimą. Šiuo atveju - Seimo naujokais. Bet dauguma piliečių balsavo už naujokus. Būtent už juos. Ne už Seimo senbuvius. Tad jei iš parlamento dingo 82 senbuviai, žmonės jau suvokė parlamentą kaip užsigulėjusių senienų parduotuvę. Išmetė užsibuvusias vazeles, apmusijusias žvakides, abejotinos vertės rakandus, smilkalus. Ir dabar tikisi gaivesnių potyrių.

Bet kas yra tas gaivumas? Piliečiai suvokia gaivumą tiesmukiškai. Tarkim, kaip 40-ia eurų padidėjusią pensiją. Ir 100 proc. sustabdytą emigraciją. O jau po metų pageidaus, kad pensijos padidėtų bent šimtu eurų. O po dvejų metų jau kalbės, kad „valdžia nieko nedaro“. Tad iš tiesų valdančiųjų ir piliečių dialogai ar monologai visada yra tragiški, tragikomiški ar tiesiog gerokai apkurtę. Seimo senbuviai tai žino. Naujokai taip pat sužinos. Geriausia, kas galėtų atsitikti, - vis vien tęsti su piliečiais dialogą. Net ir tuo atveju, jei ne visi supras. Piktinsis, rūstaus. Svarbiausia neprarasti su piliečiais tiesioginio kontakto. Tai didžiausia mūsų valstybės bėda. Per 26 metus dialogas tarp politikų ir piliečių ne tik neprogresavo, bet beveik nunyko. Vieni tapo pernelyg protingi. O kiti buvo paversti kvailiukais.

Ar šiam Seimui pavyks išvengti įsisenėjusio įsitikinimo, kad piliečiai už parlamentarus kvailesni? Galbūt. Tikėkimės, kad valdantiesiems pakaks išminties netapti piliečių auklėmis. Toks pavojus yra. Bet jei primygtinai puoli auklėti, vadinasi, primygtinai pabrėži, kad žmogus, kurį auklėji, yra kvailas. Bent už auklytę kvailesnis. Kiekvienas suaugęs individas tokį elgesį vertintų skeptiškai. Netgi nepalankiai. Tad mažiau derėtų kalbėti apie promiles, sveiką gyvenseną, nors ir tai aktualu, o daugiau vertėtų dėmesio skirti globalesnėms problemoms. Kad Seimas nesusmulkėtų iki visuomenės sveikatos centro. Kad ir kaip būtų, jokios valstybės promilė dar nenužudė. Nužudo nepalankiai susiklosčiusios ekonominės, tarptautinės situacijos.