Apsukrūs verteivos susigalvojo naują versliuką. Už kelis pradelstus skolos litus kelti įmonėms bankroto bylas, o bankroto administratoriais pasirinkti lojalias firmeles. Kad administratoriai, gaudami įspūdingas algas, išparceliuotų dėl kelių litų neva bankrutuojančių įmonių milijoninį turtą.
Nejaugi tos schemos nepastebi nei teismai, nei Įmonių bankroto departamentas prie Ūkio ministerijos? Aišku, pastebi! Tik nieko nedaro. Vaizduoja neregius.
Lietuvoje jau tampa simptomiška, kad visos žmonių nustekenimo ir orinio praturtėjimo schemos pastebimos tik tada, kai jos savaime nunyksta. Išsenka. Žmonių apiplėšimo procesui pasibaigus, o keliems veikėjams itin praturtėjus. Štai tada visi staiga praregi. Teisininkai, politikai, valdžios biurokratai sukrunta. O kiti apsukruoliai, kol valdžia vaizduoja bruzdesį ir teatrališkai piktinasi, jau būna sugalvoję naują žmonių apiplėšinėjimo schemą. Įjungę naują procesą.
Taip atsitiko su EBSW, išparceliavusia valstybines įmones, žvejybos laivyną ir atėmusia iš žmonių indėlius. Valstybės ir jos eilinių gyventojų turtas ištirpo, o grupelė apsukruolių praturtėjo. Taip atsitiko su žemės reforma. Itin praturtinusia grupelę žemėtvarkininkų. Taip atsitiko su žemės ūkio bendrovėmis (ŽŪB). Pasirodė grupelė apsukriųjų berniukų ir ėmė supirkinėti iš ŽŪB pajininkų pajus. Tiesiai iš ŽŪB vadovų ir kitų pajininkų panosės.
Ar nepastebite, kad visada veikia ta pati, tik kiek patobulinta schema? Apsukriųjų taikinys - gamyba ir gamybos priemonės. Milijoninius turtus - laivus, stakles, gamybos bazes, žemę, pastatus ir t.t. turintys taikiniai. Tai nuolatinė konstanta! Nesikeičianti 23 metus. Tik grobio pavadinimas keičiasi, bet esmė išlieka. Išparceliuoti tai, kas dar gamina, stengiasi, nepasiduoda. Palaužti, sutraiškyti.. Ir šie apsukruolių nusižiūrėti objektai VISADA perimami už grašius. Už orinius pinigus - investicijų čekius, supirktus iš naivių, apie rinką dar neišmaniusių tautiečių. Už kelis šimtus litų, pasiūlytų naiviai kaimo močiutei už jos atgautą žemę. Esą kam tau, močiute, „bevertė“ žemė. Geriau parduok man. Turėsi už ką nusipirkti vaistų. Tokie meilūs berniukai sugundė buvusius kolūkiečius parduoti ŽŪB pajus. Pasinaudoję momentais, kai bendrovės po Rusijos krizės dar tik bandė atsitiesti. O dabar, po naujos ekonominės krizės, vėl taikomasi perimti ir išparceliuoti brangias privačias gamybos priemones. Nes valstybinės gudručiams jau neįkandamos. Pripažintos strateginėmis. Arba jų jau neliko.
Ir visada veikiama teisiškai! Seimas, atrodo, specialiai priiminėjo tokius įstatymus, kad Lietuvoje būtų sunaikinta gamyba, o verslumas palaužtas. Klestėtų tik oro versliukai. Tik grupelės besikaitaliojančių gudručių riebėtų. Lygiai taip pat, kaip ir Nilas Kuperis (Neil Cooper). Parceliuodami ne savo turtą. Kaip šakalai. Apspitę keistais įstatymais pribaigtus liūtus. Tad kieno pusėje valstybė? Gamintojo ar šakalo? Juk šakalai nesukuria jokios pridedamosios vertės. Jokio produkto. Valstybės nustekenimo schemos - ne sūriai. Dar neeksportuojame į užsienį.
