1 nuotr.Sekmadienį rinksime naująjį Seimą. O išaušus pirmadieniui dalis gyventojų tvirtins, jog aš JO nerinkau. Nes nerinkau NIEKO. Nei Seimo, nei konkretaus politiko, nei konkrečios partijos. Ir tie patys nieko nerinkę, nes nedalyvavę rinkimuose, jau po savaitės piktinsis, jog Lietuvoje trūksta demokratijos. Aišku, trūksta. Tai kasdien, kas neapakę, pastebi. Bet ir patys, jei yra galimybė, vengiame pasinaudoti bent vienu demokratijos instrumentu. Rinkimais. Atsainiai išmetame tą „plaktuką“ iš rankų. Kad nusviestas į kampą rūdytų toliau.
Rinkėjų pasyvumas yra pati pavojingiausia visuomeninio audinio, vadinamo demokratija, kandis. Pasyvumas tą audinį paprasčiausiai apgraužia. Nes valstybė tampa valdoma tik mažiau nei pusės šalies gyventojų valia. Tai reiškia, jog tarp valdžios ir piliečių jau gerokai užkalkėjęs abipusio susisiekimo kanalas. Valdžia gali su pasyviais piliečiais nesiskaityti. Nes rinkimuose vis mažiau kontroliuojama. Juk didžiulis skirtumas, ar tavo buvusius darbus rinkimuose įvertina visi piliečiai, ar tik jų pusė.
1993 m. šalies prezidento rinkimuose dalyvavo beveik 80 proc. rinkėjų. 2009 m. prezidentą rinko jau tik apie 50 proc. piliečių. Maždaug tiek pat žmonių dalyvavo ir 2014 m. vykusiuose prezidento rinkimuose. Naujus parlamento sąstatus renkame dar vangiau. O gyvybiškai svarbiame referendume dėl žemės pardavimo užsieniečiams prikapsėjo tik 14,98 proc. mūsų visų valios. Tad Lietuva tampa politologiškai įdomia šalimi. Su demokratine valstybės sandara ir daugiau nei puse piliečių, nuo tos sandaros nusisukusių. Nes jei nebalsuoji, vadinasi, neigi.
Neigimas pastebimas ir kitose demokratinėse valstybėse. JAV Atstovų rūmus nuolatos renka tik apie 36 proc. rinkėjų. Vargani procentai ūgteli tik tada, kai Atstovų rūmų rinkimai sutampa su JAV prezidento rinkimais. Liuksemburge ir Belgijoje, norint išvengti rinkėjų vangumo, galioja privalomojo balsavimo sistema. Tai reiškia, kad politikai junta, jog demokratija yra įtartinai išsikvėpusi. Ji kupina žmonių nepatiklumo. Ir politikai už tai turi prisiimti bent dalį kaltės. Gal per daug įtikėję, kad gyventojų „kaimenės“ valdomos tik prieš rinkimus paplonintais liežuviais. Aišku, suveikia ir Vakaruose propaguojamas individualizmas. Jei individas tą dieną tingi ar parūkęs „žolės“, tai laisvai nusprendžia - nebalsuosiu!
Jei nebalsuojame, tai ir nesipiktinkime. Antra vertus, kodėl nuolat balsuojančiųjų kaip nors nepaskatinus? Už nuolatinį, dažnai sizifišką, bet užsispyrusį valstybinį darbą. Jei žmogus - ne šiaip gyventojas, bet savo valstybe dar įtikėjęs pilietis, jam valstybė galėtų atsidėkoti. Tarkime, mažesne biurokratija. Greičiau nagrinėti piliečių prašymus. Greičiau duoti statybų, verslo leidimus ir t.t. Ar atsižvelgti taikant mokesčius. Jei skatiname perspektyvius sportininkus, tai skatinkime ir dar perspektyvius piliečius. Kol rinkėjų aktyvumas nenusirito iki 30 proc. Nes aktyvumą galima vertinti kaip jungtinę visuomenės viltį. Kuo aktyvumas mažesnis, tuo labiau išsiduodama, jog valstybėje mažėja vilties.
