respublika.lt

Politikos skurdas sporto šlovės spinduliuose

(0)
Publikuota: 2019 gegužės 20 07:49:44, Vidmantas MISEVIČIUS
×
nuotr. 15 nuotr.
Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Egidijus Bičkauskas. Stasio Žumbio nuotr.

Seniai pastebėta, kad norint būti geriausiu, juo gali būti tik vienoje srityje. Tačiau tai neretai pamiršta pripažinimo sulaukę dainininkai, muzikantai ar sportininkai, nusprendę veržtis į politiką, kur neretai jų laukia nusivylimas. Apie sportininkų siekį bet kokia kaina tapti politikais, kiek tai tarpusavyje suderinama ir kiek kartais kainuoja politikų demonstruojamas dėmesys sportininkams, „Respublika“ šnekučiuojasi su Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru, politiku, teisininku Egidijumi BIČKAUSKU.

 

 

- Jeigu palygintume „anuos laikus“ ir mūsų dienas, kokius pastebite skirtumus sporto pasaulyje?

- Idealiu variantu turbūt politika turėtų būti visai atskirta nuo sporto, tačiau realiame gyvenime to nėra ir, manau, negali būti. Sportas, be kita ko, tai visuomenės gyvenimo sritis, kurią visados išnaudojo ir išnaudos politikai. Dar senais laikais Romos imperatoriai statė arenas, rengė žaidynes ne todėl, kad itin mylėjo savo pavaldinius, o todėl, kad puikiai suprato, jog sporto šlovės spinduliuose galės pasišildyti patys, nes sporto renginiai į antrą planą nustums vienokį ar kitokį nepasitenkinimą. Bene ryškiausia, bent man atmintina, sporto ir politikos sąsaja - 1980 metų Maskvos olimpiada ir jos boikotas po to, kai SSRS įvykdė invaziją į Afganistaną.

Prisimenant „anuos laikus“ neabejotina, jog Lietuvos sportininkai skatino mūsų nacionalinę savigarbą, pasididžiavimą, savimonę ir tai tikrai nevyko „tarybinės nacijos“ lygmeniu. Gerai pamenu Algirdo Šociko, Dano Pozniako, Jono Čepulio, Arvydo Juozaičo bei kt., Kauno „Žalgirio“ ar tuometinio Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkų žygius ir mūsų didžiavimąsi lietuvišku sportu.

Tiesa, „urapatriotai“ galėtų teigti, jog tuomet, kai nugalėtojų tribūnoje stovėdavo Lietuvos sportininkai, o kildavo SSRS vėliava ir skambėdavo SSRS himnas, galėtume kalbėti apie tam tikrą Lietuvos aneksijos legitimizavimą, bet tokia kalba būtų tik tas pat grynasis „urapatriotizmas“. Giluminė nauda Lietuvai buvo tikrai žymiai didesnė.

Nemanau, kad anuomet Lietuvos sportininkų, net ir formaliai atstovavusių SSRS, sportinis entuziazmas buvo mažesnis nei dabar. Tačiau vidinis pasitenkinimas, pasiekus pergalę dabar, neabejoju, yra nepalyginamai didesnis. Tačiau ryškėja ir kiti elementai: komandos žaidžia, nori laimėti, tačiau ir lietuvių jose (dabartinėmis sąlygomis - Lietuvos piliečių ), jeigu kalbėtume ne apie nacionalines rinktines, nebe tiek, kiek anksčiau, ir pergalės labiau siejamos su, geriausiu atveju, komandinėmis ar daugiau asmeninėmis ambicijomis - užsidirbti, „pasidaryti“ vardą, tapti „reklaminiu veidu“. Sportas tampa preke ir tuo mėgina pasinaudoti tiek patys sportininkai, tiek politikai.

- O šito nebuvo sovietiniu laikotarpiu?

- Kategoriškai to atmesti negalima. Įsimintiniausias pavyzdys, kaip, siekiant akivaizdžių politinių tikslų, sovietinio ideologinio mitingo metu Vilniuje, regis, 1988 metais, kaip politinis instrumentas buvo panaudotas krepšininkas Šarūnas Marčiulionis. Tačiau tokių atvejų, kai sportininkas kartu yra ir politikas, tikrai buvo žymiai mažiau. Tai objektyvu. Anuomet politika buvo įmanoma tik per komunistinę liniją - turėjai būti komjaunimo ar komunistų partijos veikėjas ar pan. Ateiti į politiką, jeigu anuometinę politiką žemesnėse nei politbiuras grandyse galima pavadinti politika, buvo įmanoma tik per šią liniją.

V.Lenino posakis, jog „kiekviena melžėja gali valdyti valstybę“, žymiai realiau gali būti įgyvendinamas būtent dabar. Teneįsižeidžia melžėjos, jeigu jų tokiu pavadinimu dar yra, šiuo atveju galvoje turiu politiko darbo specifinį pobūdį, elementarų jo nesupratimą. Bent jau tokio politiko, koks jis tikrai turėtų būti. O dėl melžėjų - retas politikas sugebėtų padaryti jų darbą, o profesionaliai - turbūt nė vienas.

- Bet Seime turime ne vieną praeityje garsų sportininką...

- Aišku, išimčių visuomet yra. Kad ir šiuo metu parlamente dirbantys Virgilijus Alekna, Sergejus Jovaiša. Tačiau ir jie ten atsirado ne iš karto, kai „pakabino sportinius batelius ant vinies“. Arba olimpinis prizininkas Arvydas Juozaitis, kurio istorija yra visai kitokia. Šia prasme galiu tik apgailestauti dėl mano jau paminėto buvusio krepšininko Š.Marčiulionio, greičiausiai, puikaus žmogaus, vėl lipančio ant to paties grėblio ir „valstiečių-žaliųjų“ sąraše kandidatuojančio į Europarlamentą. Taip ir norėtųsi jam pasakyti: nesinori tikėti, kad nesuprantate, jog į sąrašą jūs įtrauktas tikrai ne dėl profesinės naudos Lietuvai ar politinio-ideologinio bendrumo su įtraukusia į sąrašą partija.

Politika, taip pat kaip ir sportas, dažnai yra nedėkinga profesija. Beje, profesija, reikalaujanti itin didelės atsakomybės, profesinio pasiruošimo, patirties ir žinių, nes vieni ar kiti sprendimai yra susiję ne tik su tavo asmeniniu likimu.

Bendras ir sovietinių laikų, ir mūsų dienų bruožas - politikų bandymas prisigretinti prie sporto, siekiant asmeninės naudos. Dalis jų stengėsi ir stengiasi dalyvauti skirstydami lėšas, vykdami į komandiruotes, bandydami prisijungti prie komandų kelionių. Skirtumas nebent tas, kad anksčiau tai būdavo sietina tik su papildomomis pajamomis, o dabar - dar ir su reitingais.

- Reitingai - mūsų dienų politikų „visuomeniškumo“ variklis?

- Stebint bendrą situaciją, galima teigti, kad vienas iš jų. Šių dienų politikai visomis išgalėmis ieško bendrų su sportu sąlyčio taškų. Stengdamiesi remti sportininkus, dalyvaudami sporto salių atidarymuose, dalindami medalius ar ordinus, jie siekia užsidirbti reitingus. Maudymasis kitų šlovės spinduliuose garantuoja jiems nuolatinį rodymąsi televizijos ekranuose.

Gerai pamenu, maždaug 1994-1995 metais, kai dar buvau aktyvioje politikoje, po vienos Lietuvos krepšininkų pergalės sporto funkcionieriai mane nusivedė į rinktinės rūbinę - pasveikinti. Savo garbei turiu pasakyti, kad ėjau be jokios žurnalistinės „palydos“, ėjau tikrai su vidine nuostata, jog ne aš jiems darau garbę ateidamas pas juos, o jie man daro garbę mane priimdami, tačiau bijau, kad buvau nesuprastas, nes jie jau buvo išlepinti tokių politikų apsilankymų. Žiūrėjau į jų tarsi ir pagarbiai žiūrinčias akis ir mačiau: jiems „dzin“ tavo pasveikinimai - nusibodot jūs mums visi, leiskite pailsėti. Bent jau vėliau stengiausi tokių sveikinimų išvengti, o savo pagarbą parodyti kitokiomis, mažiau visuomenei ar žiniasklaidai atsekamomis, formomis.

Akivaizdu mūsų dienomis tampa ir tai, kad politika ima kištis į sportininkų gyvenimą. Tai, užuot pagelbėjus patiems sportininkams, duoda neigiamų rezultatų. Galima prisiminti Rūtos Meilutytės atvejį. Gera sportininkė skynė pergales vieną po kitos. Tada ir prasidėjo nuolatinis bendravimas su visuomenės dėmesio siekiančiais ar apie savo reitingus galvojančiais politikais ( to neišvengė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, apipildama plaukikę malonėmis apdovanojimų pavidalu). O apie politikų (ar politikierių) Rūtai įpirštą nesportinę konfrontaciją su ruse J.Jefimova net nesinori kalbėti. Man nesuprantamas elementaraus supratimo nebuvimas, jog Rūta buvo dar tik besiformuojanti asmenybė, kuriai toks dėmesys ar tokios „politinės kovos“ gali padaryti neigiamą poveikį. Greičiausiai tai buvo tik sąmoningas noras kilstelėti savo reitingus siekiant valdžios. Labai abejotina, kad Lietuvą tiek garsinusi sportininkė pakils iki ankstesnio lygio (pokalbis vyko dar iki informacijos apie galimą R.Meilutytės diskvalifikaciją - red. past.).

Visgi, įvertinus tai, kokią valdžią tu gali įgyti ir ką gali lemti tavo, kaip politiko, sprendimai, būtina suvokti ir įvertinti savo galimybes bei sugebėjimus. Viena yra profesionaliai sportuoti ir visai kas kita - bandyti kurti politines strategijas ar jas realizuoti praktikoje. Jeigu parlamente (ar Lietuvos, ar Europos) surinktume visus žinomus ir garsius žmones, labai abejoju, ar visuomenei dėl to būtų geriau. Jų šlovės spinduliuose galėtų pasišildyti juos delegavusios partijos, tačiau galutine nauda valstybei esu linkęs abejoti. Juk viena yra, kai žinomi žmonės lanko sergančiuosius, ir visai kas kita būtų, jeigu jie vizitų metu sugalvotų ligonius gydyti. Tik keista, kad suvokiant, jog ne kiekvienas gali būti mediku, kažkodėl ir toliau tikima, jog politiku gali būti bet kas.

Kol politika bus vertinama kaip paprastas, atitinkamų žinių, supratimo, patirties nereikalaujantis užsiėmimas, tol ir turėsime atitinkamo lygio „politikus“, nesvarbu, ar jie būtų muzikantai, dainininkai, ar sportininkai. Geriausia, kad kiekvienas darytų tai, ką tikrai moka, o ne, pasinaudodamas savo šlove, leistų kitiems su juo eksperimentuoti ar pats užsiimtų eksperimentais.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar pritariate sprendimui įteisinti naktinius taikiklius medžioklėje?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s