1 nuotr.Šiandien, 40-ies paukščių dieną, tiesiog būtina pažvelgti aukštyn. Ne tik į kambarių lubas, šviestuvus. Ne tik į mūsų kelių grumstus po kojomis.
Tiek maža yra dienų, kai norisi žvelgti į dangų. Gal pro debesis pamatysi savąjį paukštį. Vieną iš milžiniško 40-ia skirtingais balsais klegančių, skirtingai plasnojančių paukščių būrio. Atkakliai judantį tašką. Atgal. Į Tėvynę. Į savąjį kraigą ar inkilą.
Šią dieną supranti, kad Gamta niekada nebus nugalėta. Kad kiekvienas mes joje turime ir savąjį atkaklų paukštį. Kad mes ir patys, kaip tie plasnojantys taškai, besiiriantys pro debesis, iriamės žeme. Pro savuosius „debesis“. Jie - daugiau danguje. Mes - ant žemės. Bet iš esmės labai panašūs. Su savo lizdais. Su savo čirškėjimais. Ar atsimena paukštis, ką pernai ar užpernai čerškė pakraigėje? Dėl ko barėsi, aiškinosi, pyko? Dėl ko pažadėjo negrįžti pavasarį. Ne, paukštis prisimena tik savąjį lizdą. Ir šia prasme yra tobulesnis už mus. Jis neišsižada. Tik kartais nepavyksta pasiekti namų.
Galbūt, jei dažniau nurimę pažvelgtume aukštyn, į dangų, vienadienės atrodytų ir visos politinės rietenos. Tarkim, tai tik čirškiantis lizdas. Kupinas vos apsiplunksnavusių paukščiukų. Vienam atrodo, kad jau gali skraidyti padebesiais. Kitas gal vaizduoja kondorą, grifą. Tačiau joks paukštis gamtoje neeikvoja savo energijos vien čirškimui ar sparnelių, sparnų vasnojimui. Laukinėje gamtoje visi veiksmai atliekami tik kryptingai. Ir ekonomiškai. Apuokas pakyla tik pamatęs grobį. Genys nekalena tuščiai. Tik mes, žemės paukštukai, gaištame savo laiką nekryptingiems ir kažin ar visada ekonomiškiems čiulbesiams. Kai vienas politikas mano vienaip, todėl kitas politikas būtinai mano kitaip. Ir vis kitaip, ir būtinai ne taip jau 27 metus. Nors iš esmės visi esame tame pačiame Lietuvos lizde. Su visiems bendru Tėvynės instinktu. Tik paukščio kompasas niekada neišsimagnetina. O mes savo debesyse kartais painiojamės. Kol galiausiai imame nesutarti, kur skrendame.
Todėl verta kartais pažiūrėti į dangų. Tai geriausia terapija. Neapkraunanti ligonių kasų. Iš tikrųjų raminanti, gydanti. Kai pamatai tą varganą, nusiplūkusį vieversiuką, atkakliai plazdantį, besiiriantį prieš vėją! Vien dėl to, kad pasiektų savąjį grumstą. Kažkur dar įmirkusioje, šaltoje dirvoje. Tokia ji šalta, bet paukštis ja tiki. Kai pamatai tą didvyrišką vieversį, košiamą vėjų, kai pamatai jį, net nenutuokiantį, koks didvyriškas, supranti, kad Gamta kasdien mus moko. Savo ženklais. Moko atkakliai. Nepasiduoti. Niekada neištižti. Nesiblaškyti tuščiai. Nes žmogui, kaip tam vieversiui, skirta tik irtis. Pro išbandymų vėjus. Vis artyn. Prie savojo grumsto. Niekada ne prie svetimo. O kai juos supainiojame, tampame prastais vieversiais. Lyg ne pavasarį šauktume, o šaltąją žiemą. Tad aukštyn akis ir širdis į dangų. Kol rasime tik savąjį paukštį-tašką. Iš tokio didelio būrio bus lengviau išsirinkti. O vėliau, vos ne kiekvieną dieną, sulauksime jų dar daugiau. Todėl nevalia liūdėti. Pasaulis ganėtinai pragariškas. Bet vis vien toks gražus.
