Pagarbink žolyną, ugnį ir vandenįnuotraukos (12)

2018 birželio mėn. 24 d. 11:20:11 Perskaitė 1989

Šiandien - Joninės. Arba Rasos. Arba Kupolė. Šiandien paminėsime saulėgrįžą. Su vandeniu, laužu ir devynių rūšių žolynais.

 

Nesvarbu, kiek žolynų rasime išpuoselėtose sodų, parkų vejose. Nesvarbu, kiek žolynų rasime sukultūrintose pievose. Nesvarbu, jog jau ne visi atskirtume juozažolę nuo bitkrėslės. Svarbu, jog lietuviai vis dar švenčia tą pagonišką, tą sukrikščionintą šventę. Matyt, švęstų ir tada, jei Lietuvoje neliktų nė vieno Jono. Nes tai - ne Jonavos, ne Joniškio, ne Jono, ne Janinų vardadienis. Tai kur kas giliau. Ugnis, vanduo, augalija - tai gyvenimas. Netekus bent vieno šios triados nario, pasaulis paprasčiausiai nunyktų. Todėl ant aukštų kalvų šimtmečiais kūrename laužus. Kad tą naktį kuo arčiau priartėtume prie saulės. Todėl vandeniu ima plaukti žolynų vainikai. Kad augalams nepritrūktų drėgmės. Šią vasarą pinant vainikus teks labai pasistengti. Kad lietūs aplankytų sausros ištiktus Lietuvos regionus. Ir būtų labai nuostabu, kad bent vienam iš mūsų į batą ar basutę įkristų paparčio žiedas. Nes toks žmogus bent imtų suprasti jei ne žvėrių, paukščių kalbą, tai bent slapčiausias mūsų politikų mintis. Lietuviai šimtmečiais siekė suprasti, ko iš jų nori valdovai, deivės, dievaičiai, dievai. Ar krikščionybės šventieji. Ar ką galvoja žvėris, leisdamas, kad jį sumedžiotum. Todėl pagoniškos, o vėliau krikščioniškos kultūros žmogus ir ieškojo paparčio žiedo. O tiksliau - savo laimės. Netgi kartais savo laimę aptikdavo. Nebūtinai padovanotą paparčio.

Ši šventė - kaip vėl atrasta relikvija. Senosios Rasos. Nuplautos šimtmečių liūčių. Atgaivintos Vydūno, o nuo 1967 m. pusiau legaliai imtos švęsti ant Kernavės piliakalnių. Iš pradžių tarybinė valdžia dar spyriojosi, o paskui pagoniškų ritualų jau nedraudė. Galbūt įžvelgė baltiškoje pagonybėje prieštarą Lietuvos katalikų bažnyčiai bei jos pogrindinėms „Kronikoms“. O gal tiesiog suprato, kad lietuviai saulėgrįžą vis vien švęs. Kaip švenčia Kalėdas, Velykas. Todėl drausk nedraudęs. Verčiau prisitaikyk.

Tiesa, diena vėl ims trumpėti. Vos pastebimai. Pasalūniškai. Lyg susigėdusi. O patys jautriausi piliečiai, vos supratę, kad vasara jau tampa subrendusi, pajus šiokią tokią depresiją. Nes visi mes norime gyventi pačiame gražiausiame laike. Visada jauni. Gražiausioje gyvenimo vasaroje. Su paparčio žiedu kišenėje. Manote, kada nors buvo kitaip? Mūsų protėviai kitaip jautė? Ne, jie irgi šokinėdami per laužus žinojo, kad tai trumpiausia metų naktis. Kad trumpesnės nebus, todėl, žmogau, prisitaikyk. Negalvok, kas bus toliau. Gyvenk šia naktimi. Švęsk, dainuok, džiaukis. Tai tik trumpiausia naktis, bet ne pats trumpiausias gyvenimas. Šiaurės Lietuva, įtempusi ausį, tą naktį išgirs, kaip Janius garbina latviai. Su ąžuolų vainikų „kupolėmis“ ant pečių. Tad nesvarbu, ką akcentuosime - šv. Joną, nelabai šventą Joną ar tiesiog labai žalią, rasotą žolyną, visi būdai geri. Kad tik būtų gera ir linksma. Soduose su draugais. Ant piliakalnių su draugais. Prie upės su draugais. Ar su žydinčia liepa prie lango.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net