"Respublikos" redakcijos skiltis

Nepriklausomybei 20 metų. Ta proga giedosime himną. Tarsi džiūgaujantys abstinentai. Nugalėję priklausomybę nuo narkotikų.

Bet ar tikrai Lietuva tapo nepriklausoma? Gal vyko visai kitoks tapsmas?

Taip, Lietuva tikrai tapo nepriklausoma. Nuo kadaise klestėjusios pramonės. Nuo gamyklų, gaminusių precizinio tikslumo stakles. Nuo gamyklų, gaminusių sudėtingiausią elektronikos įrangą. Nuo fabrikų, gaminusių lėktuvų juodąsias dėžes. Gaminusių sudėtingiausius grąžtus ar televizorius. Tapome nepriklausomi nuo tekstilės įmonių, ketaus liejyklų. Kokia laimė! Net nuo degtukų fabriko tapome nepriklausomi! Net nuo savo laivyno tapome nepriklausomi! Išdraskėme. Sunaikinome. Supjaustėme.

Šalies miestuose jau seniai nustojo ūžti pramoniniai kvartalai. Miestai nutilo. Vietoje išdraskytų, išparceliuotų įmonių čia stūkso koks nors vagonėlis su užrašu “Kebabai”. Koks nors kioskas, prekiaujantis vaisvandeniais ar žibalu. Koks nors automobilių laužynas, batsiuvio dirbtuvėlė ar benamių buveinė.

Kas darosi su mūsų Lietuva? Ji keistai palengvėjo.

Tapome iš dalies nepriklausomi nuo savo darbingiausių tautiečių. Dar norinčių, bet čia jau negalinčių dirbti. Nes nėra darbo vietų. Kur jos bus? Beveik praradus pramonę.

Tapome iš dalies nepriklausomi nuo savo jaunimo. Norinčio dirbti ir uždirbti. Kur dingo šie mūsų žmonės? Ne nuo jų valios priklausančios aplinkybės juos ginte išgynė į užsienius. Nes Lietuvoje būtų laukęs tik badas. Tik antstoliai. Tik pažeminimas.

Kas darosi su mūsų Lietuva, jei tik tokia jos nepriklausomybė? Nepriklausomybė nepriklausyti nuo savo žmonių. Tapti visomis prasmėmis ištuštėjančiu kraštu. O iš tiesų būti ypač priklausomai. Ypač pažeidžiamai. Kaip niekada.

Briuseliui panorėjus, šiemet uždarėme ir Ignalinos atominę. Galutinai atsisakėme savo energetinės nepriklausomybės. Naftos perdirbimo įmonė - užsieniečių rankose. Netgi vietinės naftos gavybą perleidome užsienio investuotojams. Tai kur mūsų energetinė nepriklausomybė? Gal kelios vėjo jėgainės? Gal keletas kaimiškų hidroelektrinių, užtvenkusių upelius? Gal keli privatūs namai, šildomi saulės baterijų? Nebent kaimo krosnys ir miško malkos. Jei tas miškas - dar mūsų. Ir dar neiškirstas.

Mes priklausomi nuo kaimynų vamzdžio. Tiekiančio gamtines dujas, naftą. Mes priklausomi nuo svetimo tanklaivio. Atplukdančio naftą. Mes priklausomi nuo Briuselio. Apšaudančio mūsų nepriklausomybę vis naujomis direktyvomis. Mes priklausomi nuo karų, į kuriuos niekada neįsiveltume. Niekada neužsimanytume į Kosovą, Iraką ar Afganistaną. Bet turime užsimanyti. O kodėl? Nes mūsų nepriklausomybė jau tapo priklausoma.

Ko verta mūsų valstybė, ekonomiškai pririšta prie užsienio paskolų, užsienio vamzdžių ir Europos Sąjungos direktyvų? Ko verta mūsų valstybė, jei saviškiai iš jos išeina, o svetimieji įeina, jei čia likusių lietuvybė irgi lengvėja? Lietuva tarsi iš savo žemės išraunama. Svetimų papročių, svetimų ydų replėmis. Išraunama tarsi Europos darželio usnis. Ir sviedžiama į pašalę. Tyliai, klusniai nuvysti.