Velykos - šventė, prikelianti ir paprastą žmogaus norą dar labiau mylėti savus. Stasio Žumbio nuotr.

Šią šventę mes kiekvienas suvokiame vis kitaip. Bet leitmotyvas bendras. Visi švenčiame po žiemos prisikėlusį gyvenimą. Nenugalėtą speigų. Negandas ištvėrusį. Gyvenimą, atrodantį trapų kaip tas Velykų margutis. O kartu tokį nepalaužiamai atsparų. Visada per Velykas prisikeliantį.

Kiekvienas priplaukiame savąją „Velykų salą“. Pamatome ją iš tolo. Kaip kadaise audrų išvarginti jūrininkai galiausiai išvydo žemę. Nežinodami, ką toje žemėje aptiks. Žinodami tik tiek, kad išlips ant tvirtesnio, nesiūbuojančio pagrindo. Tad šią šventę galime suvokti kaip per gyvenimą keliaujančio žmogaus nesiūbuojantį, nebanguojantį, tvirčiausiąjį pagrindą. Kelias pačių artimiausių žmonių dienas. Kur galima saugiai ir mylint pabūti. Prieš vėl išskubant į ne tokius saugius mūsų gyvenimo „vandenynus“.

Mūsų „Velykų salose“ taip pat budi tik mums žinomi „sfinksai“. Mylintys mus ir visada laukiantys. Nuo laukimo kiek liūdnoki, bet visada jaukūs. Tad vėl skubame, veržiamės prie pačių artimiausių, brangiausių žmonių. Nes tai prisikėlusio pasaulio šventė. Na, tiesiog šventė. Pakelianti ne tik paukštį link debesų, smilgą ant pievos, Jėzų iš kapo ar senuosius etruskų dievus. Prikelianti ir paprastą žmogaus norą sutikti, ir dar labiau mylėti savus. Laukti jų ar patiems atidardėti. Su pilnomis bagažinėmis lauktuvių. Su vaikais, visą kelią bijančiais, kad netyčia nesuskiltų jų puošti margučiai. Skirti močiutėms, seneliams, dėdėms, tetoms. O prieš tai būna tiek skubrių kalbų, tiek susirūpinimo, kaip tą margutį papuošti. Kokią techniką taikyti. Adatėlės ar vaško. Svogūnų lukštais dažyti ar pirktiniais dažais. Tarsi ne kiaušinį marginame, bet tariamės, kokį pirkti traktorių. Bet tas bruzdesys dėl kiaušinio taip pat ritualinis. Nes naują gyvybės ciklą pradedantys paukščiai taip pat jau bruzda, čirškia, stengiasi dėl kiaušinio. Tad ir danguje, ir ant žemės „mintys“ sutampa. Jei mes dėl kiaušinio nebruzdėtume, taptume iškritę iš gamtos.

Tikėkime, kad Velykos džiugios. Ir jos tokios taps. Tikėkime, kad mūsiškės „Velykų salos“ sfinksai dar saugos ilgai. Ir asmeniškai neturėsime nė vieno piktoko sfinkso. Nes gamta kasmet prisikelia. Ir neturi abejonių, ar verta. Štai taip imti ir įžūliai prisikelti. Joks stagaras nefilosofuoja, ar jo naujas virsmas į žolę, gėlę prasmingas. Joks stagaras, pernai nugremžtas karvės, nepaliauja stiebtis. Tik mes, žmonės, vis ieškome prasmių. Ir greičiausiai iš prasmių kuokšto išpešame prasmę liūdėti, gailauti ar bent abejoti. Ar supykti, kad priekyje važiuojanti mašina per lėtai rieda. Bet tai visiškai netinka Velykų rytui. Tebūnie tai džiaugsmo rytas. Skaidrus, neapsunkęs. Be jokių gyvenimiškų lenktynių, išgyvenimo dramų. Tegul lenktyniauja tik mūsų vaikai ar anūkai. Kieno margutis toliau nuriedės.