Šiandien Vilniaus rotušėje bus apdovanoti visus metus mūsų dienraščio puslapiuose vykusio konkurso „Nacionalinė vertybė 2012“ laureatai.
Autoritetinga komisija paskelbs, kuri Lietuvoje dirbusi, veikusi, kūrusi asmenybė verta tapti žmogumi amžininku. Kuri asmenybė jau yra istorinė. Koks reiškinys iš tikrųjų labiausiai garsino mūsų kraštą. Ir koks daiktas, objektas, kurio mes kasdien gal net nepastebime, irgi garsina Lietuvą.
Paskendę kasdieniuose darbuose, pareigose, kovodami už išlikimą, mes užmirštame, kokie iš tikrųjų esame. Gražūs. Stiprūs. Išdidūs. Pamirštame, kad kažkur vis dar vinguriuoja stebuklingas Skroblaus upelis. Kad turime ir Zervynas, ir Merkinės kryžių kalnelį. Pamirštame, kad kažkur vis dar kala geležį visokių žaizdrų bei negandų užgrūdinti mūsų kalviai. Ir kalavijus sugebėję nukalti, ir baltų tikėjimo žvaigždes, žirgelius bei saulutes.
Skaitytojai per metus pateikė didžiulį žmonių, vertų tapti istorine asmenybe, sąrašą. Traukė iš užmaršties pačius iškiliausius grynuolius. Ir dabar jų turime. Dar nepastebėtų. Galbūt tapsiančių 2013 metų nacionalinėmis vertybėmis. Grynuoliai gyvena tarp mūsų. Jie tyliai dirba Lietuvai. Kuria gyvąją, humanistinę mūsų krašto istoriją. Ir kasmet kažkam tampa naujaisiais pradininkais. Vaikui, atėjusiam į pirmąją klasę. Sportiškai mergytei ar berniūkščiui, pirmą kartą atėjusiems į baseiną ar į treniruočių salę. Studentui, pirmąkart atvėrusiam universiteto auditorijos duris. Ligoniui, nugalėjusiam ligą ir vėl tapusiam sveikam. Jaunam žmogui, patikėjusiam, kad ir Lietuvoje galima sukurti konkurencingą verslą. Kad ir kiek rūstautume ant likimo, kad ir kiek piktintumėmės mokesčiais, meteorologinėmis sąlygomis ar per menku atlyginimu, vis vien kasdien išgirstame bent vieną gerą žodį. Ir vis vien sugebame atrinkti ir rasti gražaus gyvenimo perlus. Intuityviai randame! Nes žmogus užkoduotas ieškoti. Ne tik sotesnio gyvenimo, bet ir geresnio žmogaus. Nes į ką mes dvasiškai atsiremtume? Kas mus padrąsintų? Jei įtikėtume, kad tokių nėra ir nebus.
Nušviskime ir apsidairykime. Lietuvoje dar daug sruvena unikalių, nepastebėtų upelių. Dar daug unikalių, nepagarbintų kaimelių. Jie laukia mūsų žvilgsnio. Pasislėpę už pintų tvorų ir pasipuošę nasturtomis, bijūnais, jurginais. Dar daug nepašlovintų dievdirbių, skaptuojančių iš ąžuolo dievukus, balandžius, Marijas su kūdikiais. Ir nebūtinai ąžuolas. Nebūtinai medis. Nebūtinai akmuo ar molis. Sprendžiant iš „Žmogaus amžininko“ ir „Žmogaus istorinės asmenybės“ rinkimų, vien per 2012 metus mūsų skaitytojai atrado net 29 žmones, kuriuos būtų galima pavadinti savotiškais Lietuvos dievdirbiais. Nes mylėti - tai ir sudievinti. Tad šios asmenybės, net ir nebūdamos įprastais dievdirbiais, savaip sudievino tą gyvenimo barą, kuriame reiškėsi. Mokslą. Meną. Sportą. Pedagogiką. Lietuvos laisvės kovas.
Šiais metais ir vėl jų ieškosime. Nes jie vis dar gyvena tarp mūsų. Žmonės, stojiškai atsilaikantys prieš vienadienius, grynai buitinius pabambėjimus. Žmonės, regintys Lietuvą švariau, išdidžiau ir gražiau.
