Mus žadino drąsiausinuotraukos (18)

2018 birželio mėn. 03 d. 09:10:17 Perskaitė 3109

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę sudarė tik 35 asmenys. Mažiau nei ketvirtadalis Seimo. Tik kiek daugiau nei viena gimnazijos klasė.

 

Tik tiek? Prieš didžiulę imperiją? Bet jie buvo drąsiausi.

Dabar sunkiai įsivaizduojama, jog tik 35 asmenys, nesinaudodami mobiliaisiais telefonais bei interneto svetainėmis, sugebėjo išjudinti Lietuvą. Tapti signalu. Šaukiančiu Tautą į laisvę. Dabar sunkiai įsivaizduojama, jog Tauta, nesinaudodama išmaniąja technika, vis vien juos išgirdo. Pačiuose atokiausiuose kampeliuose. Tarsi visa Tauta prieš 30 metų, birželio 3-iąją, būtų susirinkusi Lietuvos mokslų akademijos salėje. Bet taip juk nebuvo. Tad kodėl iniciatyvine grupe taip patikėjo. Tokie nepatiklūs, savo tikrąsias mintis linkę slėpti lietuviai. Matyt, įspūdį darė iniciatyvinės grupės dalyvių garsūs vardai ir didžiulė drąsa. Ėjimas va bank. Juk visi suprato, kad, laisvės siekį užgniaužus, represavus, jie būtų tapę pirmosiomis aukomis. Būtent jie. Pirmeiviai. Iniciatyvinės grupės nariai.

Kodėl žmonės jais patikėjo? Nes suprato jų auką. Suprato, kaip šie asmenys rizikuoja. Kiek gali prarasti. Ne tik karjerą. Gyvybę. Palikti neužaugintus vaikus. Sugadinti ateitį giminei. Atsidurti KGB rūsiuose. Paprasčiausiai dingti be pėdsako. Ar baigti dienas beprotnamiuose. Todėl į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę nebuvo pasiūlyta nė vieno atsitiktinio žmogaus. Juk ir salėje ne visi buvo pakankamai drąsūs, ryžtingi. Todėl nesisiūlė patys, bet siūlė kitus. Buvo pasiūlytas savotiškas bundančios Lietuvos skydas. Savotiški kamikadzės. Tarsi Lietuva savo tikruosius ketinimus stengtųsi pridengti garsiomis, gerbiamomis asmenybėmis. Sienas, uždangas pralaužiančiais taranais. Poetais. Architektais. Žurnalistais. Aktoriais. Mokslininkais. Todėl ir pavyko. Kad priekyje stovėjo drąsiausi. Visi - ne tyleniai. Visi - su asmenine nuomone. Ne nuo konvejerio. Visi iš laisvųjų „frakcijos“. Net įžūliai drąsūs. Todėl Lietuva jais patikėjo, nes jie patys savo darbais ją brandino. Roko maršais. Justino Marcinkevičiaus žodžiais. Česlovo Kudabos meile Tėvynės gamtai. Lietuva tiesiog privalėjo stoti jų pusėn. Nepalikti jų vienų, sutryptų, išduotų. Nes jie kalbėjo tiesą. Tai, ką mes visi tada jautėme. Kalbėjo apie laisvę. Tautos orumą. Prigimtinę Tautos teisę turėti savo valstybę.

Todėl jiems neprireikė viešųjų įvaizdžio formuotojų bei samdomų agentūrų. Nereikėjo skaičiuoti, kiek surenka „palaikinimų“. Nes kalbėjo tik tiesą. Tik tai, ką mūsų dauguma jautė. Nes žmones budino bei kvietė ne dirbtini, įvaizdžio agentūrų suformuoti, bet TIKRI ir labai drąsūs lyderiai. Tikri autoritetai. Dabartinei kartai net sunku suvokti, kas yra tikri lyderiai. Ne šiaudiniai. Aukojantys savo laiką ne dėl savęs, bet dėl Lietuvos valstybės idėjos. Nelaukiantys saugiame kamputyje, kas laimės. Ar jie, kaip Vytautas Radžvilas ar Just.Marcinkevičius, tikėjosi, jog naujoji, laisvoji „filosofų“ karta juos laisvai apspjaudys? Aišku, nesitikėjo. Bet, istorijai pasikartojus, elgtųsi lygiai taip pat, kaip 1988-aisiais. Nes Lietuva vis dar čia.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net