Artėjant naujiems mokslo metams, norisi kalbėti apie žinių šviesą bei svarbą. Tačiau pirmiausia prisiartina grėsmė šeimos finansams.
Per metus pabrango beveik visos mokyklinės prekės. Nepabrango tik guašas, plastilinas, plunksnakotis. Keliais centais atpigo pieštukas su trintuku. Matyt, kad nutrintų vis didėjančią mamų, tėvų desperaciją. Kaip išleisti vaikus į mokyklą, kad jie neapsijuoktų.
Valdžia apskaičiavo, kad nepasiturinčių šeimų mokinukams pakaks 57 eurų, kad įsigytų visas mokyklines priemones. Kuprinę, penalą. Sąsiuvinių, plunksnakočių ir t.t. Maždaug tiek turėtų išleisti ir socialiai neremtinos šeimos? Jei tiek pakaktų, mokiniai rugsėjo 1-ąją atžygiuotų į mokymo įstaigas be kelnių, sijonų ir batų. Ginkluoti tik penalais, pieštukais, trintukais.
Vaiką išleisti mokyklon yra kur kas brangiau. Vien uniforminis sijonas kainuoja 24 eurus. O dar reikia uniforminių liemenių, kaklaraiščių, sarafanų ir t.t. O apie batus, striukes, kepures, paltus - iš viso nutylima. Jų tenka ieškoti paprastose parduotuvėse. Tačiau, sprendžiant iš mokyklinio krepšelio, vaikui, net ir bebaigiančiam gimnaziją, svarbiausia - penalas, trintukas, guašas. Kaip prieštvaniniais laikais. Kai kompiuterį atstojo pievoje žvingaujantis arklys. O buhalteriai skaičiavo mediniais skaičiuotuvais. Tiesa, nepasiturinčių šeimų mokinukai dar gaus nemokamą maitinimą. Pusryčiams ir pavakariams pakaks mažiau nei euro. O pietaus kiek daugiau nei už eurą.
Visuomenei vėl teks apsimesti, jog išugdyti būsimą mokslininką, mediką, inteligentą, profesionalų savo srities meistrą yra vieni juokai. Labai pigu. Įpilk pietums nemokamų barščių, duok nemokamą kotletą, penalą, trintuką - ir sužibės mūsų Tėvynėje nauji šviesuliai. O iš tiesų šeimos žino, kad pasiturintieji vėl vežios savo vaikus į įvairius būrelius, samdys gimnazistams korepetitorius. O socialiai remtini vaikai nuo turtingesnių bendraamžių vis labiau atsiliks. Nes ne visi namie turės ir kompiuterį. Visavertė valstybės parama - kai vaikui duodama tiek, kad jis galėtų startuoti į mokslo šviesą vienodomis sąlygomis. Be nebūtinos prabangos, bet be jokių mokymosi trikdžių. Kad tolesnę vaiko sėkmę lemtų tik darbštumas, gabumai. Juk ne XIX a. pabaiga ir XX a. pradžia. Kai neturtingi, vargo išsekinti, bet mokslo siekiantys lietuviukai kartu su abitūros atestatu pasiimdavo ir tuberkuliozę. O dabar mokslo medžio kamieną pakerta net kažkoks banalus penalas, kuprinė, trintukas. Kažkiek makabriška. Nafta pasaulyje visus metus pigo, o mokinio sąsiuvinio, vadovėlio aplankalas, piešinių dėklas pabrango. Gal prabangos prekės? Gal pavojingos gyvybei, todėl ypač apmokestintos? Jei girtaujančioms socialinės rizikos šeimoms už pašalpas priperkama kruopų, kad pašalpų nepragertų, tai ir neturtingiems mokiniams reikia pripirkti tiek, kad iš tikrųjų pakaktų. Ir kelnių, ir batų, ir pieštukų.
Įvestas euras, taip liaupsintas mūsų politikų, išlaisvino tai, ką ir turėjo išlaisvinti. Godžią prigimtį. Besaikį pasipinigavimą. Maskuojamą euru. Bet kodėl dėl to turi kentėti vaikas?