respublika.lt

Legionieriai sporto klubuose: „už“ ir „prieš“

(0)
Publikuota: 2019 balandžio 29 07:05:01, Gediminas JAKAVONIS
×
nuotr. 5 nuotr.
Asociatyvi Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Globalizacija neaplenkė ir sporto. Jis jau seniai tapęs verslu, todėl klubuose neretai žaidžia daugiau užsieniečių, nei Tėvynėje užaugusių sportininkų. Tokia tvarka, specialistų teigimu, nėra gera, nes stabdo būsimų „žvaigždžių“ tobulėjimą.

 

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo politikas, visuomenininkas Arvydas AKSTINAVIČIUS, buvęs Seimo pirmininkas, Krepšinio trenerių asociacijos prezidentas Vydas GEDVILAS, ilgametis Lietuvos futbolo rinktinės treneris Algimantas LIUBINSKAS, filosofas Vytautas RUBAVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Prisimename laikus, kai visi „sirgdavo“ už Kauno krepšinio „Žalgirį“, už Vilniaus futbolo „Žalgirį“. Paradoksalu, kad, žaidžiant Kauno „Žalgiriui“ su Vilniaus „Rytu“, aikštelėje abiejose komandose kartais matome po penkis legionierius. Vienas pažįstamas juokavo, kad Sovietų Sąjungos laikais sovietų krepšinio rinktinėje buvo daugiau lietuvių, nei dabar išbėga į aikštelę Kauno „Žalgiryje“. Tai tik pajuokavimas, bet problema vis dėlto egzistuoja...

A.AKSTINAVIČIUS: Dažnai girdime apie globalią Lietuvą, globalizaciją, kad Lietuva turi būti globalioje rinkoje. Mano pozicija tokia: galbūt Jungtinėms Amerikos Valstijoms, Brazilijai ar Rusijai tinka žodis „globali“, bet aš globalios Lietuvos neįsivaizduoju. Arba yra Lietuva, arba jos nėra. Globali Lietuva reiškia, kad nėra Lietuvos. Tuos politinius reiškinius stebime ir sporte, todėl tokios mintys ir kyla. Lietuvoje sportas ir politika yra gana glaudžiai susiję, tai yra istoriniai dalykai. Visi žinome sportininkų pasiekimus, juos vertiname, bet galbūt mes per mažai įvertiname sportininkų politinę įtaką. Daugelį dalykų politikai bando pasisavinti. Atėjo laikas pakalbėti apie sportininkų nuopelnus. 1987 m. Lietuvos rinktinė laimėjo pasaulinę futbolo universiadą, praeina 10 metų - niekas nemini, praeina 20 metų - niekas nemini, 25 metai - niekas nemini, praeina trisdešimtmetis - taip pat niekas nemini. Visi tik kritikuoja. Galiu pasakyti tik tiek, kad jeigu mes negerbiame savo futbolo istorijos ir savo futbolo laimėjimo, kokių rezultatų galime tikėtis po 20 ar 30 metų. 2017 m. aš pasistengiau, kad būtų paminėtas Lietuvos futbolo pergalės universiadoje 30-metis. Prisidėjo kai kurie Seimo nariai, tačiau iniciatyva buvo nuslopinta. Man tai yra nesuprantama. Noriu atkreipti dėmesį į politinę pusę, kurią bandžiau akcentuoti. Kad Kauno „Žalgiris“ buvo susijęs su Lietuvos atgimimu, abejonių nekyla. Bet apie futbolą kažkaip nekalbama. 1987 m. Lietuva išvažiuoja į universiadą, Lietuvos treneriai - Benjaminas Zelkevičius, Vytas Jančiauskas vežasi tuometinį Vilniaus „Žalgirį“, tai praktiškai buvo Lietuvos rinktinė. Tai vienas politinis momentas. Kitas politinis momentas: Lietuvos rinktinė žaidė ne su raudona uniforma, ne su užrašu „CCCP“, o dėvėjo „Žalgirio“ žaliai baltą uniformą ir visose varžybose žaidė su savo, o ne su tarybine apranga. Manau, tai buvo aiškiai suprantamas protestas. Man kaip tik tuomet teko matyti varžybas Maskvoje. Gyvenau viešbutyje, rusų sirgaliai tiesiog siuto žiūrėdami varžybas. Tas politinis protestas buvo gana iškalbingas. Dar paklausiu - kas pirmieji iškėlė Lietuvos trispalvę? Pirmieji iškėlė „Žalgirio“ futbolininkai 1988 m. Toks įvykis buvo dar iki Sąjūdžio susikūrimo.

V.GEDVILAS: Istorija yra tokia, kokia yra, mes ją turime gerbti, negalime jos paneigti. Žinoma, kiekvienas istoriją vertina iš savo pozicijų, o nuomonės yra skirtingos. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimui labai didelę įtaką turėjo sportas. Olimpinis komitetas susikūrė anksčiau, nei mes tapome nepriklausomi. Man atrodė smagu, kad į Nepriklausomybę mes ėjome per „Žalgirio“ rezultatus, per jo pasiekimus. Manau, tai turėjo didelį poveikį žmonėms, jų psichikai. Reikia skirti du dalykus: Lietuvos sportą ir klubus. Yra tokia situacija, kad klubai yra privatūs, remiami privačiomis lėšomis, ir yra valstybės ir savivaldybių parama. Valstybės parama iš tikrųjų yra nemaža. Aš labai džiaugiuosi, kad Lietuvos nacionalinėje rinktinėje mes nematome užsieniečių, džiaugiuosi, kad Lietuvoje tos tendencijos yra kitokios nei kitose valstybėse ir mes esame gana dideli nacionalistai. Nėra blogai išsaugoti savo tautiškumą, savo požiūrį į Lietuvą. O privačiuose klubuose yra visai kas kita. Visame pasaulyje privačiuose klubuose žaidžia įvairių tautybių žaidėjai, įvairių pilietybių žmonės. Manau, šį procesą sustabdyti yra sunku. Požiūris yra įvairus. Dabar, kai į „Žalgirio“ rungtynes susirenka 15 tūkst. žiūrovų, renginys yra didžiulis. Susidomėjimas milžiniškas, nepaisant, to kad žaidžia keletas užsieniečių. Tai parodo, kad žmonės ateina pažiūrėti į sportą kaip į reginį, kaip į gražų žaidimą, įtemptą kovą. Pagaliau Kauno „Žalgiris“, nepaisant, ar jis turi užsieniečių žaidėjų, jis vis tiek gina Kauno, Lietuvos garbę. Manau, nuo to neapsaugosime nė vienos sporto šakos. Globalizacijos procesai palietė viską, bet aš atskirčiau nacionalinius dalykus nuo privačių klubų. Aš už tai, kad nacionalinėse rinktinėse žaistų tik lietuvių tautybės sportininkai ir jokių kitų variantų negali būti.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Algimantai, jūs esate futbolo žmogus. Esate ilgametis Vilniaus „Žalgirio“ treneris, dabar treniruojate „Vyčio“ jaunimo klubą. Koks būtų jūsų požiūris į tuos dalykus?

A.LIUBINSKAS: Jaunimas žaidžia pirmojoje lygoje ir mano tokia intencija, kad jaunus vaikinus norisi įvesti į didįjį futbolą. Vargstu su jais dėl to, kad jie vėliau užaugtų futbolininkais. Noriu pasakyti, kad, matyt, yra kartų supratimas, kartų samprata. Mano karta, vyresni žmonės, yra linkę „sirgti“ už komandas, kurios yra lietuviškos, nes mes dar jaučiame lietuviškumo dvasią. Jaunimas į tai linkęs nusispjauti. Jam reikia rezultato, jam reikia ateiti į areną, kad 15 tūkst. „paūžtų“. Aš atvirai pasakysiu - aš nežiūriu užsieniečių. Aš jų nežiūriu, nes turiu galimybę matyti aukščiausios prabos krepšinį ir futbolą. „Žalgirio“ futbolo rungtynėse aš jau nebuvau kokius trejus metus. Noriu matyti lietuvius, o kai ateinu žiūrėti varžybų ir ten žaidžia vienas ar du lietuviai, man visiškai neįdomu. Visuomet žiūriu krepšinio rungtynes, kai žaidžia Lietuvos rinktinė. Buvau keliose olimpiadose, žiūrėjau krepšinį tiesiogiai ir gyvai, nes tai jau įdomu. Matyt, čia yra tas mūsų tautiškumo paveldas, kad norime matyti savą. Kokią naudą ir kokią žalą tai duoda? Krepšinio „Žalgiris“ skamba ne tik Lietuvoje, tačiau su futbolo klubais mes niekur neskambame. Žala tokia, kad mūsų jaunimas neturi progos pasireikšti aikštėje. Turi būti mūsų federacijos pozicija. Sako, mes negalime uždrausti užsieniečiams žaisti. Bet uždrausti reikėtų. Reikia padaryti nuostatus, kad komandoje žaidžiantys 6 Lietuvos piliečiai būtų privalumas. Tuo atveju mes nedrausime, bet jie privalės žaisti. Padariau žingsnį, kad federacija leido kiekvienais metais žaisti dviem naujiems žaidėjams. Norėjau tokią tvarką įvesti ir A lygoje, bet ponai labai sukilo. Jiems Lietuvos futbolo vystymasis yra visai neįdomus. Jau mes ir lietuvių trenerių mažai beturime.

Prisiminkime savo istoriją, kad kažkada Europoje buvom didžiausia valstybė. Kas dabar esame? Nykštukas. Esame ant susinaikinimo ribos. Galbūt dėl to globalaus mąstymo, dėl to, kad mes norime viską apglėbti, norime visur būti, tačiau neužmirškime, kas mes tokie. Pas mus gimstamumas mažas, žmonės iš Lietuvos bėga ne todėl, kad jie nemyli Lietuvos, o todėl, kad išgyventi yra sunku. Šeimos, kurios gimdo vaikus, neturi paskatos gimdyti. Nors turiu keturis vaikus, bet ne visi yra tokie. Taip kaip aš žiūri vyresni žmonės, o jaunimo mąstymas kitoks.

G.JAKAVONIS: Vytautai, esate pasakęs, kad klubų tarpusavio žaidimas kilo iš kaimo muštynių, kai vieno kaimo vyrai pešdavosi su kito kaimo vyrais.

V.RUBAVIČIUS:Sportas yra sudėtinga socialinė struktūra, socialinis veiksmas. Galima išskirti ir kultūrinį, ir verslo, ir emocinį lygmenis, o vienas iš svarbiausių - tautiškumo ir nacionalumo lygmuo. Šiuolaikinės globalizacijos ir šiuolaikinio kapitalizmo pasekmė, kad mes viską versliname. Viskas yra verslas, ypač kai įsivyrauja naujos vadybos ideologija, kuriai svarbu finansinių srautų kontrolė ir buhalterija. Kaip visa tai vyksta - nesvarbu. Svarbu, kad visi tie veiksniai neštų gerus skaičius ir pelną. Akivaizdu, nuo šios tendencijos mes niekur nepabėgsime. Klausimas yra toks, kiek visi turime savimonės, kaip deriname tuos įvairius lygmenis, kurie yra sporte. Galime savęs paklausti, o kodėl sportas yra toks veiksmingas? Kodėl jis taip veikia ir kodėl iš jo galima daryti sėkmingus verslus? Tuomet jau reikia atsigręžti į istoriją. Mūsų istorinėje ir socialinėje prigimtyje yra daugybė socialinių praktikų, kurias esame perėję. Sporte mes taip pat galime išskirti ritualinį aspektą, kuris reiškėsi ir Romos gladiatorių rungtynėse. Kas yra sportas? Sportas yra kova ir, deja, kruvina kova. Dažnai gerbiamiausi yra tie, kurie žūsta. Kitas svarbus aspektas - iniciacijos. Ateini į komandą, esi priimamas į tam tikrą bendruomenę, tu tampi kito lygio žmogumi. Taip, anksčiau kaimai rinkdavosi į jaunimo komandas, sakydavo „siena ant sienos“. Tai yra ritualas, tai yra įšventinimas į vyrus, pagarbos užsitarnavimas. Kitas dalykas, šiose kovose tvirtinama bendruomenės dvasia, pati bendrystė. Ką mes išgyvename sporto varžybose? Mes ten nesame atskiri, ten bendrai šaukiame, pajuntame ir išgyvename didelį bendrystės jauseną. Ta jausena ir yra didžiausias turtas. Kuo daugiau tos jausenos, tuo labiau tvirtinama bendrystė, kurios mes kasdienybėje tarsi nematome. Bendrystės būseną visi jautė, visi išgyveno, žiūrėdami „Žalgirio“ ir „CASK“ rungtynes, taip pat žiūrėdami Vilniaus „Žalgirio“ rungtynes. Tas išgyvenimas neišgaruoja išėjus iš rungtynių, jis lieka, tik mes jo nematome, bet jis yra veiksmingas. Sportas visuomet buvo nacionalinio lygmens, lietuvybės, lietuviškos kultūros išlaikymo garantas. Žvelgiant į ritualinius dalykus, dauguma jų yra išlikę. Ko jie trokšta iš tų įvairiausių kovų? Kraujo. Geras smūgis yra tas, po kurio kovotojas yra išvežamas komos būsenos. Tokie ritualiniai dalykai yra mūsų prigimtyje, jie niekur nėra dingę. Akivaizdu, kad naujaisiais laikais imta civilizuoti, bet net verslas to nepanaikina. Pažiūrėkime į aukščiausio lygio komandas, kurios superka žaidėjus. Į ką išvirsta publikos išgyvenimai? Į nusistatymą prieš kažką. Pavyzdžiui, aš esu prieš tą ar aną komandą. Ji tampa ženklu, ikona. Verslas naudojasi tokiais dalykais, nes sportininkas tarsi tampa verslo įmone. Jo ženklas, pavardė ar trumpinys veikia kaip tam tikras fabrikėlis. Jis tampa medijų įsukamu žmogumi. Tačiau šie dalykai nepanaikina žiūrovų bendrystės išgyvenimo: „Mes turime laimėti“. Visuomet yra atskirtis, kad esame mes, mūsų komanda ir priešininkai. Todėl visuomet kirba mintis, kad priešininkų komandą reikia įveikti.

G.JAKAVONIS: Reikia sutikti su Vytautu, kad sportas yra Tautą vienijantis veiksnys. Taip, kaip kalba ir kultūra saugo Tautą, tą patį atlieka ir sportas. Tik mes pasigendame dėmesio sportui. Reformos vyksta, bet protu nesuvokiama, kad Sporto departamentas nesusikalba su Olimpiniu komitetu. Pakalbėkime apie tai, kas skatina tuos komercinius dalykus. Ar yra kažkokia mokesčių sistema?

A.AKSTINAVIČIUS: Aš nelabai norėčiau rinktinę atsieti nuo klubų, tai yra tarpusavyje susiję dalykai. Yra dvi problemos. Pinigai. Šiandien Futbolo federacija yra suinteresuota vienu dalyku - finansais - ir dirba be jokios atsakomybės. Kitas klausimas - atsakomybė. Visi klubai gauna iš biudžeto finansavimą. Paimkime Utenos futbolo klubą ir prisiminkime „Utenio“ istoriją. Klubas, kuris beveik išlaikomas iš savivaldybės biudžeto, visus pinigus paskyrė trečiarūšių, ketvirtarūšių portugalų, ispanų susipirkimui, lietuviams nebeliko vietos klube. Aš prieš Uteną tikrai nieko neturiu, bet tokia politika atvedė prie to, jog „Utenis“ iškrito iš aukščiausiosios lygos. Taip jam ir reikia. Šiandien tokį paradoksą turime su Kauno „Stumbru“. Vienas iš lyderių yra be jokios atsakomybės, o biudžetinį finansavimą gauna. Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubas taip pat gauna savivaldybės biudžetinį finansavimą, savivaldybė skiria nemažai pinigų. Kodėl aš, mokesčių mokėtojas, iš savo kišenės turiu išlaikyti trečiarūšius, ketvirtarūšius portugalus, ispanus ar kitų šalių futbolininkus? Man galbūt būtų negaila iš savo kišenės dvigubai didesnės sumos paskirti Lietuvos futbolininkui. Futbole klubai yra labai susiję su rinktine. Gerbiamas Liubinskas paminėjo jaunimą. O kur dėtis Lietuvos futbolo jaunimui? Į Lietuvos klubus jie nepatenka, nes ten prioritetas yra užsieniečiams. Užsienio klubams jaunimas dar nepribrendęs, jam dar reikia Lietuvos čempionate pažaisti metus ar dvejus, tuomet jis galės konkuruoti užsienio klube. Pavyzdys Justas Lasickas, kuris tikrai yra perspektyvus futbolininkas, tačiau Vilniaus „Žalgiryje“ jam vietos neatsirado, jis išvažiavo į Balstogės „Jagiellonia“ ir atsisėdo ant suoliuko. Kokios to jauno futbolininko perspektyvos? Tai yra atsakomybės klausimas.

Tai, kad be užsieniečių mes nepasieksime pergalių, yra sukurtas mitas. Prieš dešimt metų, kai „Lietuvos ryto“ treneris buvo Rimas Kurtinaitis, šioje komandoje buvo tik du legionieriai, bet laimėjo viską: Europos taurę, LKL, BPL, Lietuvos taurę. Viską laimėjo su dviem užsieniečiais. Tai buvo lietuvių komanda, žmonės ėjo žiūrėti į tą lietuvišką komandą. Tas pats Kauno „Žalgiris“ krizės laikotarpiu neturėjo nė vieno užsieniečio ir sugebėjo išeiti į kitą etapą. Šiemet yra 20 metų, kai „Žalgiris“ laimėjo Eurolygą su trimis legionieriais. Čia yra ir federacijos bei klubų atsakomybės klausimas. Kalbant apie futbolą, įspūdingų investicijų nereikia. Bet reikia politinės valios ir politinės atsakomybės iš Futbolo federacijos. Neatsitiktinai sakoma, kad žuvis genda nuo galvos. Reikia nenuleisti rankų, priversti federaciją prisiimti atsakomybę ir mąstyti, o ne vien skaičiuoti pinigus. Šiandien Rusija įvedė tokią tvarką, kad vienu metu aikštelėje 6 rusai turi būti. Latviai taip pat įsivedė tokią nuostatą. Anglai nuo 1966 metų futbole pasauliniu lygiu nieko nėra pasiekę. Pati federacija pradėjo kalbėti, kad ji neprisiima atsakomybės už Anglijos futbolo ateitį, nes žaidžia beveik vien tik legionieriai. Jeigu kalbėtume apie futbolo sistemą, yra labai paprasti sprendimai - turi būti įvestas legionierių limitas arba vienu metu aikštelėje turi būti ne mažiau 8 lietuvių. Tokia taisyklė turi būti privaloma.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Vydai, kokie jūsų būtų pastebėjimai apie tam tikrą lietuvių žaidėjų skaičiaus nustatymą Lietuvos krepšinio klubuose? Kiek tiesos kalbose, kad labiau finansiškai apsimoka laikyti klube užsienietį, nei Lietuvos krepšininką.

V.GEDVILAS: Nenorėčiau nusileisti iki smulkmenų kalbėdamas apie sportą kaip apie socialinį reiškinį. Aš galbūt norėčiau vertinti sportą, per krepšinio prizmę. Norėčiau, kad Lietuvos krepšinio piramidės niekas nesugriautų, nes ji yra kaip pavyzdys visam pasauliui. Krepšinio sistema, kuri yra sukurta Lietuvoje, veikia puikiai ir jos rezultatai puikūs. Vyrų pasiekimai sukelia ant kojų visą Lietuvą, kokie sutikimai vyksta oro uoste. Svarbiausia, kad siektumėme rezultato ir gintumėme Lietuvos garbę ir kad Lietuvos garbė būtų matoma visame pasaulyje. Sutikime, kad pirmieji Lietuvos nepriklausomybės šaukliai buvo sportininkai. Ar gerai, ar blogai, kad pas mus žaidžia užsieniečiai? Galbūt ir gerai, ir blogai. Krepšinio sistemoje mūsų žaidėjai išvažiuoja žaisti į stiprius užsienio klubus, jie nepraranda geros sportinės formos, jie dar labiau išauga. Grįžę į Lietuvos rinktinę, jie veda į pergales. Tačiau kalbant apie moterų rinktinę, Lietuvos rinktinėje negali žaisti beveik nė viena sportininkė. Dėl klubų. Jei klubas demonstruoja gerą žaidimą, niekas neprisimena užsienio žaidėjų. Atsimenama tik tai, kad, pavyzdžiui, Kauno „Žalgiris“ laimėjo.

A.LIUBINSKAS:
Kodėl yra dideli skirtumai tarp futbolo ir krepšinio? Nebaudžiamumas. Futbole vyrauja nebaudžiamumas. Išeina vienas prezidentas - gauna 60 tūkst., išeina kitas prezidentas - gauna 30 tūkst. Visur vyrauja atsakomybės nebuvimas. Gavai savo išeitinę ir tylėk. Kitas pavyzdys, Vilniuje yra 100 sporto salių, tačiau futbolo treniruotėms yra tik trys aikštelės. Kur vaikai gali treniruotis? Įrengia prie mokyklų aikšteles, bet negalima treniruotis, nes velnias koją ten gali nusilaužti. Kur dar rasime šalį, kuri neturi nacionalinio stadiono? Afrikos šalys turi, o Lietuva neturi. Dabar į futbolą atėję nauji žmonės turi likviduoti skolas, kurios yra „įmerktos“ kitų. 9 mln. eurų tikrai užtenka federacijai išgyventi, jeigu neturėtų skolų. Jei mes neturėsime kur treniruotis, neturėsime ir rezultato. Ateina vaikai, susigrūdę kaip „silkės bačkoj“. Dabar yra pilna futbolo akademijų, kurių tikslas - komercija. Akademijai reikia išgyventi ir ji ima bet ką - kreivą, šleivą, matantį ar nematantį, bet jis neša pinigus.

A.AKSTINAVIČIUS: Liaudies išmintis sako, kad pinigas žmogų gadina. Todėl, kai lygini krepšinio ir futbolo federacijas, matai, kad futbolas tiesiog mirksta piniguose.

V.RUBAVIČIUS: Sunku nuspręsti, kokie čia geriausi receptai. Akivaizdu, kad reikėtų daugiau žmonių, kurie susitartų pačiose federacijose, kad tam tikra ideologija juos suvienytų ir galėtų priimti aiškius politinius sprendimus. Reikėtų sutramdyti tam tikrų veikėjų godumą. Čia buvo paminėta, kad pinigai buvo „taškomi“, visai nesirūpinant futbolo ateitimi. Vienas klubas negali būti verslo subjektas, jis veikia verslininkavimo aplinkoje. Iš ko uždirba klubai? Ką klubai gamina? Iš esmės klubai gamina gerą žaidėją, jie jį parduoda arba keičia, iš to ir uždirba. Kodėl vienos federacijos gyvena geriau nei kitos, nes yra tarptautinė federacija, kuri perskirsto pinigus, kad nacionalinės būtų palaikomos, kad veiktų vienoks ar kitoks fabrikas, nes nuo tų fabrikų tinklo priklauso pats aukščiausias lygmuo. Ar mes esame subrendę auklėti, „gaminti“ gerus žaidėjus? Svarbiausias akcentas - iškalbingas mūsų stadiono pavyzdys. Gaila, kad žmonės užima tam tikrus postus, tačiau nesuvokia nei to verslo ypatumo, nei jo reikšmės nacionaliniam tapatumui, nei valstybingumui tvirtinti.

V.GEDVILAS: Tikrai negirdėjau, kad Lietuvoje nors vienas klubas turėtų kokį nors pelną. Mes nesame koks nors Madrido „Realas“. Futbolas galbūt ir gali ko nors siekti, kad turėtų pelno, tačiau krepšinyje „Žalgiris“ tikrai jokio pelno neturi.

Visa filmuota medžiaga rasite čia

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s