Jau kartą Lietuvos istorijoje skambėjo frazė: “Mūsų stiprybė - mūsų silpnumas”. Jau kartą buvome netekę savo orumo ir gulėjome istorijos dulkėse, apsimesdami valstybe-lavonu, kad tik niekas nepastebėtų, o pastebėjęs neužpultų ir nepavergtų...

Prisiminkime, kaip Lietuva į tokią padėtį pateko? Ogi buvo nugalėta meduotais žodžiais. Nes puolama kardu ji - neįveikiama. Tai patyrė Kryžiuočių ordinas, siuntęs kautis prieš lietuvius visus Vakarų Europos vyrus. Virė derva ir kraujas, degė pilys ir žemė... Tačiau kryžiuočiams neišdegė.

O tuomet - saldus ir daug žadantis žodis “žečpospolita”. Kur su mumis buvo apsieinama mandagiai, jokių kardų, jokių kautynių - tik širdį glostantis kreipinys “pan”, tik subtili etika, subtili politika...

Tiek subtili, kad nespėjo tuometis Seimas nė žagtelėti, o Lietuva jau - svetimos valstybės provincija, klapčiukų kraštas, darantis tai, kas liepiama “iš viršaus”...

Nemalonu buvo mokytis apie šį šalies tarpsnį - it kas pirštu baksnotų į mano ir mano mylimų žmonių ydas. Dar nemaloniau, kad šiandien savu kailiu turiu tokį pat laikotarpį patirti.

Argi ne? Juk nebijojome nei tankų, nei gerai išmuštruotų omonininkų, reikšdami panieką smurtui ir nepaklusimą tironijai, nugalėjome šių laikų Kryžiuočių ordiną - sovietus, pristačiusius mūsų žemėje savų tvirtovių...

Na, o tada lengvai it pūkas atskrieja mūsų išgelbėtoja ES. Su žydrų balionų jūra, meilės ir ištikimybės priesaikomis, nesuskaičiuojamomis sumomis, kurias tiesiog dovanoja mūsų šaliai, nieko už tai nepageidaudama...

Ką gi - panašu, kad vėl esame žečpospolitoje, meduotų žodžių etapas vėl baigėsi, prasideda direktyvos. Pastebėjote - su mumis jau niekas dėl nieko nesidera, niekas dėl nieko nesitaria - tiesiog įsako, ką reikia vykdyti. O įsakymą paskanina grasinimais, neva kas mums bus, jei, neduokdie, užduotis pildysime vangiai, be noro ar be šypsenų veiduose...

Moti ranka į savo šalies Konstituciją ir kliautis europine - išpildyta. Nepurkštauti, kad kiekvienas būsime sekami - skaitomi net mūsų meilės laiškai, siekiant išaiškinti tarp mūsų pasislėpusius teroristus - išpildyta. Sunaikinti žemės ūkį, mokant ūkininkams pinigus už tai, kad jie nieko nedirbtų - išpildyta. Ėsti klijuotą mėsą ir genetiškai modifikuotas bulves - išpildyta...

Šiandien vėl šaukiame, kad mūsų stiprybė - mūsų silpnumas, liokajiškai sudedame letenėles ir laukiame naujų direktyvų. Ir paknopstomis pildome jas, net neklausdami, ar tai - tikrai direktyvos? Gal tik pasiūlymas, palinkėjimas, pokštas, paskirų asmenų saviveikla?.. Tačiau net jei įsakinėtojai neturi teisės kalbėti ES vardu - puolame vykdyti. Todėl, logiškai mąstant, įsakinėti mums jau gali bet kas ir bet ką.

Na, pavyzdžiui, kad ir Švedijos Europos reikalų ministrė, atvažiavusi mums įdiegti dar vienos negirdėtos neregėtos (gal ir pačios sugalvotos) direktyvos: mylėti gėjus labiau nei heteroseksualus. Nes jie, palyginti su tokiais kaip aš, turi išskirtinių teisių. Nesutinku.

Nesu homofobas. Pavyzdžiui, lytinė orientacija nesukliudė Fredžiui Merkuriui (Freddie Mercury) patekti į mano gerbiamiausių asmenybių sąrašą, mano kurso draugui lytinė orientacija nesukliudė tapti mano bičiuliu. Nes ne lytinė orientacija žmogų daro žmogumi. Jis turi kurti, dirbti, šviesti pasauliui. Tada jį gerbsiu. O seksą palieku kiekvieno lovai. Ne viešumai. Ne diskusijoms. Ne konfliktams. Aš, būdamas heteroseksualas, juk negalvoju ir nekalbu apie savo heteroseksualųjį potraukį dvidešimt keturias valandas per parą. Heteroseksualas nėra pagrindinis mane nusakantis terminas. Tai nėra mano profesija. Nėra mano saviraiška. Nereikalauju, kad už tai mane gerbtų, darytų man nuolaidų...

Kodėl aš turiu gerbti ir nuolaidžiauti kitiems dėl jų lytinės orientacijos? Kas tai - titulas? Mokslinis laipsnis? Darbo kategorija? Kodėl aš turiu klausytis į Lietuvą atvažiavusios Švedijos ministrės pliauškiamų, atsiprašant, niekų? Tai irgi direktyva? Nesutinku.

Mane įžeidžia, kad seksualinio pobūdžio renginiai (net ir mažumų organizuojami) yra prilyginami tokiems šalies datų minėjimams kaip Kovo 11-oji.

Mane įžeidžia, kad apie tai drįsta mums kalbėti svetimos valstybės politikė ir netgi leidžia sau mums grasinti ES vardu.

Mane piktina, kad esu garsiai vadinamas netolerantišku tiems, kurie patys iš tiesų yra netolerantiški mano atžvilgiu.

Man baisu ateity sulaukti ES direktyvos, liepsiančios man bent kartą permiegoti su vyru, kad galėčiau įrodyti, jog nesu nusiteikęs prieš homoseksualus.

Nei politiniu, nei dvasiniu, nei intelektualiniu lavonu apsimetinėti nesutinku. Man lengviau bus išstoti iš ES.