Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Susitarimas saugoti kultūrą yra kilnus dalykas. Lotynų Amerikos majai bei inkai už tai tik dėkingi. Tačiau poreikis ginti kultūrą neapsaugojo Vokietijos miesto-muziejaus po atviru dangumi Drezdeno. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Drezdenas buvo visiškai sąjungininkų subombarduotas. Nors nebuvo karinės priežasties. Taip pat jokie kilnūs susitarimai neapsaugo kultūros vertybių nuo šiuolaikinių barbarų. Religinių ar politinių fanatikų. Vieni Afganistane susprogdino Budos statulas. Kiti Kryžkalnyje vartė „Raseinių Magdutę“. Treti apvaginėja bažnyčias. Net Šiluvos Dievo Motinos diademą nugvelbia. Ar iš neatsargumo supleškina Tytuvėnų vienuolyno ansamblio lobius. Tad tokiame kontekste baugoka kalbėti apie kultūrą. Pagirsi kokį nors unikalų meno kūrinį, kokį nors Rūpintojėlį, dar sėdintį kaimo liepoje. Ilgapirščių dar nepastebėtą. Pagirsi - pastebės ir pavogs. Nei Dievo, nei F.Ruzvelto neišsigandę.

Lietuvos kultūra yra savotiška Raudų siena. Ministras/ė visada netikę. Arba per daug provincialai, arba per daug kosmopolitai. Kultūros įstaigų, renginių ir t.t. finansavimas visada per mažas. Kultūros darbuotojų algos pastoviai per mažos. Ir tai tiesa. Ir iš viso sunku minėti Pasaulinę kultūros dieną, kai tiesiai prieš akis slenka Gedimino kalnas. Nors būtent Kultūros ministerijai pavaldi Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija.

Gyvenant didžiuosiuose šalies miestuose gali susidaryti iliuziją, jog piliečiai kasmet vis aktyviau lanko muziejus, teatrus, kiną, eina į koncertus. Tačiau statistika liudija kitaip. Statistikos departamento duomenimis, 2011 m. spektaklius (dramos, operos, baleto) bei koncertų sales aplankė 42,7 proc. piliečių. O 2016 m. - tik 36,2 proc. Ir tai savaime suprantama. Populiacija sensta. Sunkiau į kiną su brangiais bilietais išsijudina. Regionai nuo pagrindinių miestų vis labiau finansiškai tolsta. Tad jei elitas Vilniuje dalyvauja vos ne kiekvienoje premjeroje, tai provincijai lieka tik televizorius ar vietinė kaimo kapela. Tiesa, statistika teigia, jog per 2011 m. visai nelankė kultūrinių renginių, netgi kino salėje nebuvo 42,7 proc. gyventojų. Bet per 5 metus šis skaičius sumažėjo iki 36,2 proc. Bet tai nebūtinai liudija, jog žmonės pajuto savyje kultūros badą. Regionuose tiesiog sumažėjo žmonių. Išmirė. Emigravo. O Vilniuje atvirkščiai. Tad atitinkamai padaugėjo ir sostinės kultūros vartotojų.

Džiugina tai, jog vis daugiau gyventojų lankosi bibliotekose. Jos, apsirūpinusios kompiuteriais, tampa vis labiau patrauklios. Ypač varguoliams, jau neįperkantiems spaudos. Bet ar daugiau nei 5,6 tūkst. bibliotekininkų džiugina jų algos? Ypač provincijoje. Toli gražu. Oficialiai kultūra - šalies prioritetas. O neoficialiai - amžinoji autsaiderė.