Kovo 11-oji. Be pykčio, su pasididžiavimunuotraukos (13)

2018 kovo mėn. 11 d. 08:42:22 Perskaitė 3218

Dar nespėjome suvynioti trispalvių, o ir vėl švenčiame. Kovo 11-ąją. Slapčia vildamiesi, kad šiomis dienomis gimę lietuviukai kada nors minės Kovo 11-osios aktą taip pat pagarbiai kaip mes Vasario 16-osios aktą. Ir naujam Liudui Mažyliui neteks ieškoti Kovo 11-osios akto Briuselyje.

 

O kodėl ne? Jei norėsime, taip ir bus. Tiesa, bus daugybė nuo mūsų valios nepriklausančių istorinių išorinių aplinkybių. Jų visada būna. Ir palankių, ir ne. Tačiau vis dar esame Baltijos kelio žmonės. Niekur nedingę. Tik buities prislopinti.

Gal nenorime kokio nors mokesčio. Kokio nors ministro. Tačiau Lietuvos valstybė lietuviams vis vien reikalinga. Net ir iš jos pasitraukusiems. Tarsi iš Baltijos kelio. Na, gal žmogus kepurę pamiršo. Gavo saulės smūgį. Tačiau jei kas nors staiga panaikintų mūsų valstybę, ir tas bekepuris liūdėtų. Tokie esame. Kartais per daug draugiški, o kartais per daug saviems nepakantūs. Skaičiuojantys tik valstybingumo padarytas klaidas.

Nors geriau mūsų klaidas vis vien suskaičiuos priešai. O mes verčiau galvokime, kaip keitėmės nuo 1990 metų. Lietuvis vis dar suvokia Lietuvą kaip nacionalinę valstybę. Globalistų siaubui. Mums daug labiau rūpi geri santykiai su istoriškai, kultūriškai ir religiškai artimiausiais kaimynais nei santykiai su portugalais ar Kipru. Taip, su lenkais pasipešame, tačiau su portugalais ar kipriečiais nei pešamės, nei draugaujame. Mes jiems, kaip ir jie mums - visiškai neutralūs. Sudomina ką nors gal tik per atostogas. Tai rodo, kad mūsų mintys dar nėra globalistiškai išskydusios. Kai Lietuvą tampai kaip globalistinę gumą. Iki Briuselio ir dar už Briuselio. Ne, lietuvis savo valstybę vis dar suvokia su pastoviu kontūru. Su aiškiomis ribomis.

Sakote, ko džiaugtis? Sakote, didžiulė emigracija? Peržengianti ir valstybės kontūrą ir bet kokias ribas. Tai tiesa. Bet kiekvienas procesas iššaukia ir jam priešingą procesą. Emigracija, pati to nenorėdama, kartu ugdo ir jai sąmoningai atsparų lietuvį. Tą šakninį. Užsispyrusį likti. Iš Lietuvos neišviliojamą trupiniu aukso, gardaus valgio šaukštu. Nes mažai tikėtina, jog tas Baltijos keliui dvasiškai artimas žmogus vieną dieną kaip pienburnis pamojuos trispalve, o kitą – supyks ir pabėgs. Ne, visi tikrai nepabėgsime. Nes jaučiame, kas pastovu, o kas – tik laikina. Taip, mes keiksnojame ir savo prezidentus, ir seniūnaičius. Taip, keiksnojame per didelius mokesčius ir per mažas algas. Taip, mes keiksnojame šlapius rudenius ir besnieges žiemas. Taip, mes labai dažnai keiksnojame ją. Savo Tėvynę. Tačiau valstybė mums yra kur kas daugiau nei nevykęs ministras ar seniūnaitis. Tie nuolat kintantys, nepastovūs dydžiai. Valstybė yra švenčiau. Todėl net labai supykęs lietuvis vis vien švenčia Kovo 11-ąją. Netgi įsižeidęs ant trečdalio signatarų. Pvz., išpuikusių, per daug susireikšminusių.

Lietuva bus tol, kol mums dėl savo valstybės skaudės. Kol jausimės savo valstybės statytojais. Kol jausime teisę riktelėti valdžiai: „Žiopliai, ką darote? Daugiau išdidumo! Mažiau pataikavimo!“. Ir būsime tol, kol dėl valstybės skaudės.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net