Pasirinkimas išlieka platus. Pradedant istorinių didikų meilėmis, baigiant žydšaudžiais. Stasio Žumbio nuotr.

Skaitytojas nenuspėjamas. Žinoma tik tiek, kad jis skaito. Praneša apie save tik tiek, kad vertina popierinę knygą. Svarstyti, ar popierinė išliks, tiesiog beprasmiška. Nes žmonija visada vertino ne raidžių rūką, ūką, taką, juodąsias skyles, bet daiktus, kuriuos galima apčiuopti. Molinę lentelę ar įrištų popierių „malką“.

Bet šiaip skaitytojas nenuspėjamas. Leidyklos apie jį galvoja kasdien. Ar patiks? Ar įtiks? Aišku viena. Dauguma rinksis lengvo stiliaus kūrinius. Ir kiek galima priartintus prie mūsiškų aktualijų. O kas mums aktualiausia? Būti sveikam. Kitus kraštus pažinti. Net jei ir pats nekeliauji. Tad visada bus populiarūs vietiniai autoriai, lengvu stiliumi aprašinėjantys savo keliones. Ar savo įspūdžius sudėliojantys į kulinarines knygas. Jų tiek daug, kad tuoj tokių knygų skaičiumi viršysime Lietuvos virtuvėse esamų puodų, keptuvių skaičius. O istorikai įsidėmės, kad 2016-aisiais lietuviai dar buvo ir valgė. Domėjosi valgiu tarsi paskutine puota. O apie sveiką gyvenseną buvo prirašyta tiek daug, tarsi ruošė savo kūnus gintis nuo artėjančio maro.

Skaitytoją taip pat domins netikėtumas. Kokia nors šoką (kultūrinį ar istorinį) sukėlusi vietinio autoriaus knyga. Ypač jei autorius pats savo knygą mugėje pristatinės. Šokas teigiamas ar neigiamas - vienodai pirks ir skaitys. Taip ateizmo laikais moterys sudievino „Erškėčių paukščius“. O dabar šoką sukels koks nors kitas veikalas. Skaitalas ar tik pusiau skaitalas. Prifarširuotas faktų. Ir čia pirmaus dvi lietuvės autorės. Nes autorės, skirtingai nei autoriai, įžvalgiau užčiuopia skaitytojo mentalitetą. Ir pateikia ką nors pakankamai sprangaus, bet greitai suvirškinamo. Su istoriškumo pamokslais. Inteligentas, net ir perskaitęs menine prasme bevertę knygą, galės pasiteisinti, kad pildė savo žinių spragas. Aišku, dar labiau patiktų, jei koks nors lietuvis autorius aprašytų, kaip jam pavyko pabėgti iš „Islamo valstybės“ vergijos. Deja, tokio neturime. Leidyklos dėl tokio autoriaus susipeštų.

Mugė yra mugė. Su savo logika. Sunkesnio kalibro grožinė, filosofinė literatūra mažiau sudomins. Nes mugėse dažniau perkamos morkos, vištos nei grynakraujai ristūnai. Žmonės visada mieliau rinksis poilsio, pramogos literatūrą. Atpasakojimo ir spoksojimo į nuotraukas žanrą. Tad šiemetinė mugės diskusija „Personažas ieško autoriaus, ar autorius - personažo“, jau turi atsakymą. Lietuvoje visada bus populiarios lietuviškos knygos, kurių autoriai atspėja, kokie personažai suintriguos pagrindinę skaitytojų masę. Tad pasirinkimas išlieka platus. Pradedant istorinių didikų meilėmis, vidutinio amžiaus moteriškių krizėmis, mirtinų ligų nugalėjimais ir baigiant žydšaudžiais. Nors vis vien niekas pastarąja tema geriau neparašys nei grožinės literatūros grandas Grigorijus Kanovičius. Tik ar visi jį supranta? Pripažinti pripažįsta. Bet ar supranta? Rimtieji, gilieji širdimi rašo. Ir neuždavinėja sau klausimo - ar pirks?