Kretingos rajono valdžia rado būdą, kaip iš tikrųjų padėti daugiavaikėms, savo būsto neturinčioms šeimoms. Nupirko ir išnuomojo joms sodybas.
Tik tiek reikėjo, kad šeima, auginanti penkis vaikus, pajustų turinti savo namus. Įsitvirtintų čia, kaime, ir imtų savimi ir savo jėgomis pasitikėti. Kad vėl sutvarkytų prie namo esančius gėlynus. Leistų vaikus į artimiausią mokyklą. O tuštėjančiame, senstančiame kaime vėl suklegėtų vaikiški balsiukai. Tad išlošė ne tik viena šeima. Išlošėme visi mes. Nes vienu Kretingos rajono savivaldybės sprendimu Lietuva pasipildė penkiais laimingą vaikystę turinčiais lietuviukais.
Į socialiai remtinus žmones, į daugiavaikes šeimas visuomenė kartais žiūri pernelyg skeptiškai. Tačiau ar galima laikyti tokius žmones nesusipratėliais ar nevykėliais, jei likimas juos apdovanojo sveikais, gražiais vaikais? Turinčiais darbingus ir juos mylinčius tėvus. Kaip rodo Kretingos pavyzdys, pakanka tik mažo postūmio, kad daugiavaikė šeima iš tikrųjų pasijustų laiminga. Tik namelio ir žemės plotelio. Kad galėtų tvirčiau ir oriau Lietuvoje įsitvirtinti.
Klaidingai manoma, kad socialiai remtinam žmogui pakanka tik pašalpų. Žmogui reikia ne kiekvieną darbingą individą žeminančios pašalpos, bet teigiamo postūmio. Laiku suteikto postūmio. Padedančio išsikapstyti iš pašalpininko statuso. Žmogui reikia leisti ne vegetuoti, bet iš tikrųjų gyventi. Įsivaizduokime konkrečią daugiavaikę šeimą, per ilgai užsibuvusią ankštame, 1,5 kambariuko bute. Kuo ilgiau ji taip gyventų, tuo greičiau prarastų viltį, kad jai kada nors pasiseks. Žmogus, nematantis jokių teigiamų šansų, laipsniškai sustabarėja. Tampa apatiškas. Ima jaustis nevykėliu. O kai kurie, neatlaikantys visuomenės spaudimo, net ima gėdytis, kad turi „per daug“ vaikų. Tarsi visuomenė būtų nustačiusi kažkokį vaikų limitą. Kaip Kinijoje.
Sprendžiant iš nekilnojamojo turto pardavimo skelbimų, Lietuvoje dar yra daug tuščių sodybų. Užkaltais langais. Stūksančių apleistuose soduose. Galbūt kai kurie socialiai remtini žmonės mielai tokiose sodybose ar uždarytose kaimo mokyklose apsigyventų. Tik niekas jiems tokių variantų nesiūlo. Dėl lėšų stygiaus. Dėl noro ir užuojautos stygiaus. Dėl išankstinio įsitikinimo, kad socialiai remtini piliečiai yra etatiniai nevykėliai. Dar sodybą padegs. Ar pavers landyne. O iš kur toks išankstinis įsitikinimas, jei žmogui pagailime laimingo šanso. Nebent todėl, kad patys sau atrodytume labiau vykę. Galėtume prieš juos pasididžiuoti.
Turime pavyzdžių, kaip vienuoliai, kunigai ar šiaip altruistai, pasišventę sugrąžinti į gyvenimą narkomanus, alkoholikus, į laisvę sugrįžusius nuteistuosius, atlieka mažuosius stebuklus. Kaip stebuklus sukuria moterys, pasiryžusios globoti visai svetimus vaikučius. Jei nori žmogui padėti, tai ir galėsi. Rasi tinkamų būdų, kaip pasibelsti į širdį. Sušalusią. Nusivylusią. Jau netikinčią savo jėgomis. Kartais žmogui reikia tik tiek, kad kas nors juo patikėtų. Pamatytų tavyje žmogų. Ne šiaip visuomenės kelyje pasipainiojusį skudurą. Trukdantį eikliau bėgti krosą.
