Etnologai kada nors aiškins, kas yra lietuvio Žolinė. Ne mums. Čia įsikūrusiems užsieniečiams. Vargiai jie važinės į mūsų Pivašiūnus su lauko gėlių, žolynų puokštėmis. Na, galbūt tik vieną kartą. Dėl egzotikos.
Jiems net nereikės mūsų suprasti, prisitaikyti prie baltiško mentaliteto, nes mūsų čia jau bus mažuma. O kas terliojasi su mažumomis? Aptilusiomis ir nuskurdusiomis. Jei kam nors reikės tų mažumų, tai tik kaip pigios, nekvalifikuotos darbo jėgos. Ir turės pasiteisinimą. Vieni - per seni pensininkai. Kiti - per jauni, su nepakankama kvalifikacija.
Lietuva ištuštėja. Tai ypač jaučiama provincijoje, kai emigrantai, atvykę švęsti Žolinės, norėtų čia likti, bet priversti vėl išvykti. Ne todėl, kad išsižadėjo valstybės ir savo Tėvynės. Todėl, kad čia, gaudami minimalų atlyginimą, priversti savo vaikams kaulyti mokyklose nemokamo maitinimo. Priversti kaulyti pašalpų. Priversti žeminti save ir savo mažus vaikus.
O užsieniuose, nors irgi dirbdami už minimumą, jau nesižemina. Kitaip žeminasi. Prisitaikydami prie svetimos kalbos ir svetimų papročių. Prisitaikydami prie jausenos, kad toli tavo Tėvynė. Bet kentėk, žmogau. Dėl savo vaikų. Nesvarbu, kad su nubrozdinta siela. Būna ir blogiau. Viską iškęsi. Svarbiausia, nereikia laikyti ištiestos rankos. Nuolankiai laukti, kol į ją seniūnijų socialiniai darbuotojai pašalpėlę įdės.
Valdžia gali kiek nori kalbėti apie emigracijos naudą. Šlovinti emigraciją kaip naują asmens galimybę. Kaip naują galimybę Lietuvai įsitvirtinti pasaulyje. Pasijusti globalia Lietuva. Kuri kiekviename dideliame Europos ar Amerikos mieste jau turi po vieną ar net po šimtą, tūkstantį tautiečių.
Taip galima paistyti ir apie vėžio ar tuberkuliozės naudą. Kad valstybė turi galimybę susisiekti su ligoniais, pasklidusiais po pasaulį. Emigrantas nėra visiškai netraumuotas asmens būvis. Emigrantais žmonės tampa daugiausiai per prievartą. Ir tik vos keli procentai - iš smalsumo. Emigrantas iš pradžių turi Lietuvoje nusivilti, pasijusti visai nereikalingas, o tik tada pulti traukyti savo šaknis. Vis vien sau paliekantis viltį, kad ims ir kada nors sugrįš. Ar daug jų sugrįžta? Atvirkščiai. Išvyksta. Jie ne šiaip išvažiuoja. Bėgte išbėga. Tarsi Lietuvą būtų ištikusi katastrofa.
Katastrofa yra tai, kad žmones valdžia išvaro per prievartą. Spjaudama į visuomenės solidarumą. Ciniškai didindama biurokratams algas. Ciniškai apsistatydama nieko neveikiančiais pavaduotojais, patarėjais, padėjėjais. Ciniškai spjaudama į dar besikapanojančius smulkius verslininkus, ūkininkus, darbininkus. Ciniškai pritrombuodama savivaldybes, ministerijas politiškai patikimų nevykėlių ir „popsinių“ žvaigždučių. Kurdama savas, pataikūniškas šutves. Tai jie yra išlaikytiniai! Ne žmonės, dirbantys už minimumą. Absurdiškas yra tas atlyginimo minimumas. Neužtikrinantis asmenybės orumo. Ir nereikia pliurpti, esą neturtinga valstybė jo negali užtikrinti. Dar ir kaip gali. Jei panorėtų. Tačiau valdžios planas kitas. Kad kuo greičiau išsivaikščiotume. Užleistume Lietuvą kitiems.
