2 nuotr.Tegyvuoja profesionalai
„Autorius yra nupirdęs ir pakvakęs. Antrą straipsnį apie tą patį rašo. O kur redaktoriai žiūri kad nupirdusius spauzdina?“
Tai turbūt profesionaliausias įvertinimas, kokį esu gavęs iš interneto komentatorių, atsiliepusių apie mano rašinius „Išvarymas iš teatro“ ir „Prestižinė profesija - chamas“ (arba „Čingischamai ateina“), kuriuose drįsau piktintis, kad Nacionaliniame dramos teatre rodomas spektaklis „Išvarymas“ su gausybe rusiškų keiksmažodžių.
Komentaro autoriaus profesionalumą radau užšifruotą žodyje „spauZdina“. Mat taip žodį „spausdina“ gali rašyti tik žmogus, kuris šio žodžio iki šiol gyvenime dar nebuvo rašęs. Užtat dažnai rašęs kitą labai panašiai skambantį rusiškos kilmės žodį, būtent rašomą su raide „z“. Mano nuomonę apie „spauZdintojo“ profesionalumą dar labiau sutvirtino vienas įžymiausių nūdienos lietuvių dramaturgų, visuomenei išaiškinęs, kad „keiksmažodžiai yra stilistinė priemonė, kuri šiuolaikinėje literatūroje yra pakankamai plačiai naudojama ir nereikia mums nuo to krūpčioti“.
Tai jeigu, pasakiau sau, ir tas, kuris „spauZdina“, ir tas, kuris rašo pjeses, galvoja vienodai, tai iš tiesų nekrūpčiok, pakvakęs seni. Ir nebandyk, kaip parašė kitas komentatorius, „stabdyti Lietuvos teatrinio meno progreso“.
Bet palaukite, bandžiau save ginti, garsusis rusų aktorius, poetas, dainuojamosios poezijos klasikas Vladimiras Visockis sugebėjo turbūt kaip niekas kitas atskleisti savo laiko Rusijos, o ir visos Tarybų Sąjungos žmonių, ypač visuomenės „dugno“, dvasią - girtuoklių, prostitučių, „zekų“, neišeinančių iš kalėjimų ir lagerių. Ir, įsivaizduokite sau, išsivertė be šių „stilistinių priemonių“. O per tris dainos minutes jis tos visuomenės dalies dvasią sugebėdavo atskleisti labiau nei lietuviškai rusiškas „Išvarymas“ per 6 valandas. Tai gal, sakau, kai talento pakanka, tai tos ypatingosios „stilistinės priemonės“ nėra jau tokios ir būtinos? Juk jeigu pjesėje yra gaisro epizodas, visai nebūtina padegti teatrą ir paskui aiškinti, kad tai stilistinė priemonė. O Ivaškevičius su Koršunovu juk padegė teatrą.
Licencija išduota
Tai apie ką tylite, Lietuvos kultūros ministre? Ar suprantate, kad jūsų tylėjimas po jau nevienąkart suvaidinto ir nemažą visuomenės dalį gerokai supurčiusio „Išvarymo“ tapo jūsų parašu ant licencijos? Licencijos, kuri leidžia naudoti šią „stilistinę priemonę“ ne tik teatre. Televizija jau sureagavo - net naujamečiuose renginiuose suskubo pasinaudoti jūsų licencijuotomis „stilistinėmis priemonėmis“. Pabandykite įsivaizduoti, kas dėsis netrukus. Iš esmės jau tik bažnyčia, spauda, dar ne taip seniai vadinta „purvasklaida“, ir iš dalies radijas gyvena be jūsų išpažįstamos ir jūsų tylėjimu licencijuotos stilistikos.
Ar prisimenate, ministre... Saulėtas rugsėjis. Klegantys vaikai eina pro tris didžiulius reklaminius stendus - tris jaunas galvas. Ant vieno stendo - užrašas didelėmis raidėmis: „Aš būsiu žvaigždė“, ant kito - „Aš emigruosiu“, ant trečio, beje, su jaunos ryžtingos mergaitės galva - „Aš žudysiu“! Vaikai, net kuprinėles nuo pečių nusimetę, išsižioję spokso ir nieko suprasti negali. Prieš juos - trys didžiausios lietuvių tautos nelaimės: dvasinis genocidas („aš būsiu žvaigždė“), demografinis arba statistinis („aš emigruosiu“) ir fizinis („aš žudysiu“). Kiekvieno stendo apačioje - užrašas smulkesniu šriftu: „Naujo poveikio sezonas jau prasidėjo“. O stendo viršuje, kairiajame kampe, - užrašas mažytėmis raidytėmis: „Lietuvos nacionalinis dramos teatras“. Ir sezonas prasidėjo... Stendai nemelavo.
Tai ko tada tylėjote, ministre?
Prieš kelias dienas Juozas Miltinis pasakė (Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko Valentino Stundžio lūpomis): „Žmogaus kultūra nėra paveldima. Kultūrą reikia įgyti“. Girdite, ministre, ką pasakė Miltinis? ĮGYTI! Jūsų licencija tame įgijimo procese jau atlieka savo misiją.
Nuleiskite burę
Tai ko tylite, ministre? Beje, ar žinote, ką reiškia ta nedidukė burė ant naujo poveikio sezono pradžią skelbusių stendų, na, kad ir to - „aš žudysiu“, viršuje, kairiajame kamputyje? Ogi viltį, ministre. Viltį! Režisierius Romualdas Juknevičius, subūręs pirmąją šito teatro aktorių trupę ir su ja pastatęs pirmąjį šio teatro spektaklį pagal Hermano Hejermanso dramą „Viltis“, pradėjo šito teatro istoriją. Viltimi pradėjo. Ar suprantate, ministre, kur aš suku? O virš žvejų laivo pakelta balta burė papuošė teatro pirmąją uždangą, tapo naujojo teatro emblema. Ir lydėjo teatrą 70 sezonų, kol 71-ąjį atsidūrė ant stendo „Aš žudysiu“. Ir burė virto gerokai panaudota paklode ant snobų lovos.
Turbūt jau nebeliko legendinių aktorių, pradėjusių šį teatrą. Man nusišypsojo laimė vieną kitą jų pažinti, net bendrauti. Jaučiu, jie nesupyks, jeigu jų vardu paprašysiu jūsų, gerbiamas ministre: parekomenduokite šito teatro vadovams nuimti burę nuo teatro uždangos (jeigu uždanga dar kada nors teatre būtų panaudota), nuo visų teatro informacinių, reklaminių leidinių, afišų, plakatų. Tegu nepurvina. Viltis turėtų likti švari.
Ir dar labai labai norėčiau paprašyti. Ar nebūtų galima iš teatro pavadinimo žodį „nacionalinis“ vis dėlto išimti. Būtų gaila palikti jiems tokį žodį. Kaip ir R.Juknevičiaus burės gaila. Kaip ir Vilties.
Ir dar... Ar, sakau, nebūtų geriau, jeigu jūs rekomenduotumėte tokius spektaklius kaip „Išvarymas“ statyti ne valstybės finansuojamuose teatruose. Žmonės juk gali supykti: valstybė ekonominėje neviltyje, o finansuojamas rusiškų keiksmažodžių plėtros projektas, užuot tuos pinigėlius skyrus jūsų žadėtai kultūros plėtrai į Lietuvos gilumą.
Tik nesupykite, ministre, dėl šio rašinio pavadinimo. Tai joks įžeidimas. Tai tik intriga, šokas - kad žmonės, pamatę tokį pavadinimą, pultų skaityti. Čia toks, žinote, savotiškas mano naujo poveikio sezono atidarymas. Stilistinė priemonė. Jūs tikrai nieko negeliate. Ir tai yra jūsų nelaimė. Jūs stovite po medžiu. Ir tylite. Ir ne vienas stovite, ir ne vienas tylite. Ir Seimo komiteto pirmininkas. Tas, kurio lūpomis neseniai kalbėjo Miltinis. Ir daugybė kultūrą kuruojančių ir nekuruojančių valdžios žmonių - po medžiu. Po juo susigrūdusi ir didžiulė šviesuomenės minia - paskutiniai iki šiol išpažintos moralės autoritetai. Po kokių dešimties metų ateis kiti moraliniai autoritetai, atstovaujantys jau visai kitai moralei. Būtinai ateis. Jau ateina. „SpauZdintojų“ moralė. Tylinti minia po medžiu prisišaukė. Atleisk, miela šviesuomene, kad pavadinau tave minia. O gal aš klydau manydamas, kad minia yra tada, kai daug žmonių vienoje krūvoje daro tą patį darbą. Visi vieningai rėkia. Arba visi vieningai tyli. Po medžiu. Arba kai vaikšto po vieną, o tyli visi tuo pat metu. Po atskirais medžiais. Tai apie ką tyli, šviesuomene? Bijai tapti jau be tavo įtakos suformuotos visuomenės priešu? Bijai būti „spauZdintojų“ ir snobų apšaukta nupirdusia ir pakvakusia?
O apie ką tyli tu, Katalikų bažnyčia? Lauki, kad ir į tavo ganiavos teritoriją ateis naujo poveikio sezonas su senom rusiškom stilistinėm priemonėm?
O žinote, ministre, kai jūs, jau kaip naujasis mūsų kultūros ministras, pirmąkart prisistatėte viešuomenei, aš savo bičiuliams pasakiau: pagaliau nepriklausoma Lietuva sulaukė tikro ministro. Jūs taip puikiai kalbėjote. Ir dabar jūs puikus, kai kalbate. Kartais net gaila, kad jūs ne vien tik kalbate. O kai Leonidas Donskis pasakė, kad tokio kultūros ministro mums gali pavydėti net Prancūzija!.. Gal po tokių komplimentų leistumėte man dar vieną prašymą turėti? Jeigu jus Nikola Sarkozi pakviestų užimti tą Donskio paruoštą Prancūzijos kultūros ministro postą, būkite geras, nesipriešinkit.
