respublika.lt

F.Kauzonas: Apie mūsų istoriją, prezidentę ir mazgotęnuotraukos (54)

2019 balandžio mėn. 15 d. 09:58:50
Ferdinandas Kauzonas, „Respublikos“ apžvalgininkas

Gruodžio pradžioje vienas Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos sprendimas sukėlė lietuvišką „cunamį“, kuris stogus verčia iki šiol, primindamas tragišką pokario istoriją, tėvų ir senelių patirtus skausmus bei du to meto istorijos variantus: vieną anuomet kaltą į mūsų galvas, kitą, diametraliai, priešingą - kalamą į galvas ir sielas nūnai. Manau, būtent todėl tokie „cunamiai“, taip dažnai ir kiekvienąsyk iš naujo, sukiršina, supjudo jau ir be to, švelniai tariant, ne itin idealią mūsų visuomenės vienybę.

 

Peilis partijos nugaroje

1967 m., pačioje socializmo Lietuvoje „pusiaukelėje“, pasirodė Vytauto Petkevičiaus romanas „Apie duoną, meilę ir šautuvą“. Jame tas pats pokaris, ta pati tema, dėl kurios kilo ir jau minėtas mūsų nacionalinis „cunamis“, šįsyk Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos „inicijuotas“.

Šiandien tas V.Petkevičiaus romanas vertinamas su kunkuliuojančiu entuziazmu, viešai piktinantis, kad jame „tamsiomis spalvomis pavaizduotas partizaninis pasipriešinimas“, kad ši knyga - tai „ideologinis mėšlas, kuriame „nutriušinti“ žaliukai...“, ir kad autorius - „tikras antipartizaninės literatūros meistras“.

Tačiau didžiausias paradoksas yra tai, kad ir anuomet, Brežnevo ir Sniečkaus laikais, šiuo romanu buvo piktinamasi. Net rūsčiau nei šiandien. Tik ne viešai. Jeigu būtų viešai, „cunamio“ ir tada, ko gero, nebūtų išvengta.

Netrukus po V.Petkevičiaus romano pasirodymo kompartijos Centro komiteto pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus, kalbėdamas Vilniaus miesto partijos plenume, tris kartus skirtinguose kontekstuose piktai kartojo: „O čia, prezidiume, sėdi Rašytojų sąjungos partinės organizacijos sekretorius Petkevičius, kuris savo naujuoju romanu smeigia peilį partijai į nugarą!“...

Kai Sniečkus trečiąkart atsigręžė į prezidiumą ir bedė pirštu Petkevičiaus link, tas neišlaikė: pakilo ir, demonstratyviai trinktelėjęs kėdę, išėjo. Šalia jo sėdėjęs Spaudos komiteto pirmininkas Feliksas Bieliauskas, kuris, beje, po kelerių metų man šią istoriją ir papasakojo, sunerimo, kad įsikarščiavęs Petkevičius ko nors neiškrėstų. Po poros minučių jis irgi pakilo ir tyliai išėjo. Petkevičių surado bufete su jau pripilta konjako taure. Išvydęs Bieliauską, tokią pat užsakė ir jam. Ir kai abu susidaužė taurėmis, bufeto duryse pasirodė Sniečkus - buvo atėjęs pertraukos laikas. Jam iš paskos ėmė rinktis kiti plenumo dalyviai. Sniečkus, prisiartinęs prie Bieliausko ir Petkevičiaus, sprogo: „Va, va, kokia mūsų kūrybinė inteligentija - tik girtuokliauti ir į tarybų valdžią kojas valytis!“ O jau tuomet sprogo ir Petkevičius: „Drauge Sniečkau! Aš nesu jūsų baudžiauninkas!“

Po tokio incidento romanas „Apie duoną, meilę ir šautuvą“ turėjo tapti paskutiniąja rašytojo knyga... Netapo. Vos ne kasmet išeidavo vis nauja jo knyga! Tai kodėl ano meto valdžia atleido rašytojui, „smeigusiam peilį partijai į nugarą“? Ir kodėl šis incidentas visuomenei liko paslaptimi?

Po gerų keturių dešimtmečių šį įvykį priminiau Lionginui Šepečiui, kuris tada, 67-aisiais, buvo Centro komiteto mokslo ir kultūros skyriaus vedėjas. Jis prisiminė, kaip jau kitą dieną po to plenumo, regis, CK sekretorius Barkauskas jiems perdavė Sniečkaus „pageidavimą“ pasistengti, kad jo citatos apie Petkevičiaus peilį partijos nugaroje neišlįstų viešumon. Esą Lietuvos žmonės dar puikiai patys mena tuos laikus, tad nereikėtų vienų su kitais iš naujo pjudyti, draskant dar neužgijusias pokario žaizdas...

Tai kodėl net anos Lietuvos valdžioje rasdavosi žmonių, kurie kartais ryždavosi aukoti ne tik savo asmenines ambicijas, bet net partinius įsitikinimus, kad apsaugotų Tautą nuo naujų kiršinimų ir skaldymų? Ir kodėl dabar tokių politikų nesiranda? Bent jau savo atmintyje nei tokio atvejo, nei tokio politiko nesu užfiksavęs.

Gal todėl šiandienėje Lietuvoje į Nacionalinį dramos teatrą taip drąsiai žengė ir iki šiol ten taip drąsiai jaučiasi „Išvarymas“, rusiškiems keiksmažodžiams suteikęs nacionalinės vertybės statusą ir sukėlęs „žemės drebėjimą“. Ir tai toli gražu ne vienintelis „nacionalinis“ išvarymas. Iš Lukiškių aikštės Vilniuje lygiai taip pat drąsiai buvo išvarytas nacionalinis simbolis Vytis - vėl žemės drebėjimas! Rūta Vanagaitė su savo „Mūsiškiais“pati pabėgo ir žemė ėmė drebėti ir už mūsų valstybės ribų - Rusijoje, JAV, Izraelyje... O šviežiausias Nacionalinės premijos laureatas, kurio literatūrinės improvizacijos pokario tema vieniems ir vėl paglostė širdis, kitiems gi sukėlė šiurpą ir skausmą, dar čia... Bet jau viešai ir garsiai virkauja: „Labai nemalonu, kai iš tavęs bando, taip sakant, atimti vieną brangiausių dalykų, ką tu turi, tai Tėvynę, ta prasme, tave bando praktiškai išstumti iš čia...“

Trys revoliucijos ir nė vienos dainuojančios

Prieš gerą mėnesį „Respublikoje“ buvo publikuotas rašinys „Ko dreba žemė po Lietuva?“. Po jo sulaukiau ne vien pažįstamų žmonių skambučių. Bet vienas buvo ypatingas. Skambino jau gerus 20 metų pensininkaujanti buvusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Pateikiu kai kuriuos jos išsakytų minčių fragmentus:

„...1944-ųjų pabaigoje rusų kareiviai su „enkavėdistais“ sudegino mūsų kaimą netoli Merkinės. Tėvai, aš ir jaunesnioji sesutė suspėjome pabėgti. Priglaudė motinos brolio šeima, gyvenusi už keliolikos kilometrų. O mano diedukas bėgti atsisakė. Jį gyvą įmetė į paties statyto namo ugnį... Tą naktį buvo sudeginta daugiau greta buvusių Dzūkijos kaimų. Visa tai daug jaunų šių kaimų žmonių paskatino išeiti į mišką... Tada man buvo jau vienuolika, o sesutei - septyneri ir ji buvo įtikėjusi, kad jie išėjo keršyti už mano dieduką... O aš jau suvokiau, kad yra ir daugiau priežasčių, išvariusių vyrus į mišką. Į stribus taip pat...

...Didžiuma šiandien Lietuvoje gyvenančiųjų puikiai prisimena audringą 1988-1991m. laikotarpį: Sąjūdis, Dainuojanti revoliucija, Kovo 11-oji, Sausio 13-oji, pučas Rusijoje... Kiek pastangų teko padėti, kad su tokiais iššūkiais susidūrusi visuomenė nepasimestų, napaklystų, neskiltų. Tai laimė, kad iš pradžių už Sąjūdžio, o netrukus ir Nepriklausomos Lietuvos vairo buvo suburta išmintingiausia kūrybinė, techninė inteligentija, profesūra, drąsus, išsilavinęs jaunimas.

O kas dėjosi 1940-1944-aisiais? Mūsų Nepriklausomybę pagrobia bolševikų valstybė, okupuodama Lietuvą... Naciai vaduoja Lietuvą iš bolševikų - irgi okupuodami ją... Bolševikai vaduoja Lietuvą nuo nacių, ją ir vėl okupuodami. Per ketverius metus viena po kitos - trys revoliucijos!.. Ir nė vienos dainuojančios. Visos šaudančios, sprogdinančios, deginančios. O čia dar ir trėmimai prasidėjo. Pabandykime įsivaizduoti, kas tada dėjosi kaimo žmonių mąstysenoje. Kiek revoliucijų ir evoliucijų keitė viena kitą jų galvose - pasimetimas, suirutė, baimė... Ir jokių profesorių ar išsilavinusio jaunimo, kad tave suorientuotų. Vienintelis tikslas - likti gyvam. Dar apginti tėvą, motiną, vaiką.

Ar ne todėl, anot Justino Marcinkevičiaus, trisdešimtųjų metų gimimo šešiolikmečiai vaikiškom rankom šautuvus ėmė. Apie kuriuos jis čia šešiolikmečius? Tuos, kurie išėjo į mišką, ar tuos, kurie - į stribus? Nežinau. Poetas nepasakė, tik, jaučiu, nes vos keleriais metais „vėlesnio gimimo“ už jį esu. Būtent nepasakydamas apie kuriuos, jis mums jau pusę šimto metų, manau, siunčia ir siunčia du atsakymus: ir apie vienus, ir apie kitus.


... Lietuvos žemę, matyt, dar ilgai drebins ne tik pokario kovų, bet ir holokausto aidai. Šios dvi uždelsto veikimo bombos po mumis buvo paliktos būtent tada, 1940-1944-aisiais. Tai kodėl sau ir tiems, kas mus pjudo, juodina, kaltina, leidžiame užmiršti, kas tas bombas po mumis paliko?..

O juk kažkas, Lietuvoje, o ir ne vien joje, budi ir nekantriai laukia naujų sprogimų supjudytoje mūsų visuomenėje. Visiška laisvė kiršinimui ir kiršintojams, vienąkart gali baigtis tragedija. Ir mūsų tokiai jaunai, trapiai Nepriklausomybei, ir mūsų pernelyg laisvai laisvei taip pat...“


Kur paslėpta mazgotė?

Iškalbinga pasitaikė mokytoja. Klausiau jos nedrįsdamas įsiterpti. Tik kai baigė, tariau jai:

„Tamsta mokytoja, tai ką daryti?“ Ir ji mums patarė...

„... Miestelyje, į kurį persikėlėme, motina susipažino su kaimyne Angele, gyvenusia už kelių namų. Kaimynę atsimenu labai liūdną ir vengdavusią su kuo nors bendrauti. O motina kažkuo jai buvo prie širdies - susitikdavo, išsišnekėdavo. Po kiek laiko ji persikėlė į kitą rajoną ir mūsų ryšiai nutrūko. Po kokių 10 metų motina man papasakojo istoriją, kurią jai patikėjo Angelė.

... Kai 44-aisiais artėdamos prie Lietuvos vis garsiau ėmė dundėti raudonarmiečių patrankos, du Angelės sūnūs, nujausdami, kad netrukus bus mobilizuoti ir teks eiti į karą, nusprendė slėptis. Atskirose miško vietose, kad nesurastų abiejų iškart, ėmė kasti bunkerius. Vienas suspėjo, antrą aptiko bekasantį... Ir jis nuėjo iki Berlyno. Grįžo su ordinais ir medaliais. Gretimam rajone tapo stribų vadu. O pirmasis taip ir liko miške. Bet vieną naktį visai nesusitarę, juodu atėjo aplankyti motinos. Abu ginkluoti. Susėdo, pavalgė ir ėmė rietis. Motina, nulėkusi į virtuvę, tuoj pat grįžo su šlapia mazgote rankose - ir per veidą vienam, per veidą kitam!.. Ir sūnūs kaipmat nurimo...

Tai atsakykite man, kodėl mūsų prezidentė, jau dešimtus metus triūsdama Tautos motinos etate, iki šiol taip ir neužsimojo mazgote?..“


P.S. Baigdami pokalbį, sutarėme balsuoti už tą kandidatą į prezidentus, kuris pažadės mus saugoti nuo tokių žemės drebėjimų po mumis...


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (54)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • GAISRAS: penktadienį viename iš Krasnojarsko mašinų gamyklos („Krasmaš“) korpusų kilo gaisras.
  • ATSIPRAŠYMAS: Šri Lankos ministras pirmininkas Ranilas Wickremesinghė vyriausybės vardu paprašė šalies piliečių atleidimo už tai, kad nepavyko užkirsti kelio teroro aktams.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
https://www.tiketa.lt/LT/Purchase/21041/101884

Ar pritariate šiuo metu vykdomai miškų reformai?

balsuoti rezultatai

Ar po teroro aktų Šri Lankoje planuojate atostogas egzotinėse šalyse?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

 +11  +13 C

   +10   +14 C

 

 +11   +13 C

+24 +25 C

 +26  +28 C

 

+14   +18 C

0-4 m/s

 0-3 m/s

 

 0-5 m/s

 

USD - 1.1123 PLN - 4.2950
RUB - 72.2100 CHF - 1.1368
GBP - 0.8644 NOK - 9.6638
reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis