Vėl minime Gedulo ir Vilties dieną. Gal kai kam atrodys, kad per dažnai? Juk kasmet mūsų tauta birželio 14-ąją prisimena. Ir taip elgiamės nuo 1941 metų.
Minėjome šią mūsų trėmimo, masinio naikinimo datą ir sovietmečiu. Minėjome pašnibždomis, baugščiai. O kaip galėjo būti kitaip, jei per vieną birželio naktį buvo šluote nušluota Lietuvos inteligentija. Vos ne 19 tūkst. žmonių. Lietuvos šviesuomenė su mažais vaikais sugrūsta į vagonus ir išvežta numirti. Pakeliui į Sibirą, o vėliau - ir Sibire. Jei ir atlaikė kas badą bei šaltį, tai ne tokia buvo sovietų valia.
Dabar išgyvename dėl kiekvieno nuo staigios infekcijos mirusio mažylio. Dėl kiekvieno beprasmiškai žuvusio jauno žmogaus. O kiek vaikų 1940 metais išmirė gyvuliniuose vagonuose, žinojo tik jų motinos.
Ne, šią dieną verkšlenti nebūtina. Tiesiog dar kartą ramiai konstatuoti, kad bet koks okupantas pirmiausiai stengiasi sužaloti tautos protą. Sužaloti fiziškai ar apkvailinti jį demagogijomis. Tarkime, įtikinti Lietuvoje pasilikusius naivuolius, kad dalį jų tautos reikėjo masiškai likviduoti. Kad likusieji turėtų pasiteisinimą - o juk manęs nenužudė. Vadinasi, buvau geresnis. Buvau doresnis. Už tuos, kuriuos išvežė.
Ateiviai visada sukelia mūsų minčių, jausmų painiavas. Sujaukia mūsų būtį. Pasinaudoja valstybės valdymo klaidomis. Atskirų žmonių godumu. Ir ne tiek pavojinga, kad jie grūste mus įgrūda į kitokio kasdienio gyvenimo sistemas. Į kolchozus, naujas rinkas ar korporacijas. Lietuviai gajūs. Fiziškai prisitaiko. Pavojingiau, kad atakuojama žmonių sąmonė. Jai brukami iškreipti vaizdiniai. Kad kažką reikėjo sunaikinti. Pasmerkti. Nes jie buvo ne šviesuoliai, bet slapti engėjai, kenkėjai bei niekšai. Brukami iškreipti vaizdiniai apie Didįjį Brolį. Kuris mažą tautą myli ir saugo. Ir būtinai ves pačiu šviesiausiu keliu.
Lietuviui visada trukdoma pačiam eiti. Pačiam susivokti.
Ir dabar vieni mūsų aklai garbina Vakarus, o kiti nostalgiškai ilgisi sovietmečio. Net per tautos atmintį vis dar dundantiems 1941-ųjų vagonams. Primenantiems, kas buvo tas išgirtasis sovietmetis. Ne Stalinas, ne Berija, bet tikras, nepagražintas sovietmetis. Patręštas nužudytųjų kaulais. Nors visada mes turime tam tikrą grupelę apspangusios inteligentijos. Aklai ir entuziastingai įtikėjusios saulėmis, aukštesnėmis kultūromis, labdarių dosnumu ir t.t. Tiesa, ir tokie kartais praregi. Kaip kadaise Vincas Krėvė-Mickevičius.
Tautą galima naikinti ir švelniai. Jos neišžudant. Tiesiog įtikinus, kad tautiškumas yra nacionalizmas. Buvome nepribaigti buržujai, o dabar - nepribaigti naciai. Ir sudarant sąlygas patiems sulipti ne į gyvulinius vagonus, bet patogius lėktuvus, autobusus. Ir išbildėti visomis kryptimis.
Statistika rodo, kad nesame sėslūs. Pavojingiau, kad visiškai nesėsli lietuvio sąmonė. Išderinta Rytų ir Vakarų demagogijų. Mums vis pritrūksta laiko susivokti, kas iš tikrųjų esame. Ar tas žmogus, prievarta įblokštas į sovietmetį ir bandęs jame prisitaikyti. Ar žmogus, atsidūręs Europos Sąjungoje, ir vėl bandantis prisitaikyti. Tarkime, prie „socialinės lyties“.
