Valstybės gynimo tarybai leidus, Lietuva pirks iš Vokietijos 84 šarvuočius „Boxer“. Ir dar 4 kovos mašinas, skirtas vadovauti. Vieno „Boxer“ kaina - apie 6,5 mln. eurų. Tai pačios didžiausios išlaidos per visą atkurtos valstybės istoriją. Bet kam minėti kažkokias išlaidas. Svarbu, kad būtume saugūs. Pavyzdžiui, nuo 2017 metų. Kai šarvuočius pagamins. Kai iš Vokietijos bus atsiųsti pirmieji šarvuoti produktai.
Piliečiams - džiugi žinia. Galimas „karas“, „priešų užpuolimas“ nukeliamas į 2017 metus. O kitąmet dar gyvensime taikoje. Ir socialiai atsakingo valstybės biudžeto palaimoje. Jis visada toks socialiai atsakingas, kad sociumas laipsniškai išsilaksto. Kartais į sociumo patvorį, bet dažniau pabėga į užsienius. Tad kyla socialiai atsakingas klausimas. Kas tuos šarvuočius vairuos? Tarkime, po dešimtmečio. Gal darbo biržai jau dabar reikėtų organizuoti žvalesnių pensininkų traktorininkų, kombainininkų perkvalifikavimo kursus.
Kas yra valstybės saugumas? Jis susideda iš dviejų kriterijų. Pirmiausiai tai kiekvieno jos piliečio finansinis saugumas. Nes tada, kai piliečių finansinis nesaugumas pasiekia kritinę masę, valstybė savo viduje jau nesaugi. Nes piliečiai nenori jos ginti. Kitas valstybės saugumo kriterijus - išmintingai lanksti užsienio politika. Kadangi Lietuva savarankiškos užsienio politikos jau neturi, tik klusniai atkartoja Europos Sąjungos ir NATO vadovybės retoriką, jai šis saugumo rodiklis yra nulinis. Tiesiog joks. Na, toks tik mėlynuojantis. Straksintis. Net perteklinis nulis. Tad Lietuva vieną saugumo kriterijų baigia prarasti, o kitą jau senokai prarado. Ar tokią situaciją gali pakeisti kažkokie šarvuočiai? Graikija taip pat buvo prisipirkusi brangios karinės technikos. Iki šiol nekariauja. Tik pagilino savo finansinę krizę. Todėl retsykiais pakariauja su vietiniais.
Kita vertus, kas apskaičiavo, kad mums apsiginti ar atsilaikyti pakanka lygiai 84 šarvuočių? Juk baisoka. Ypač jei karas kiltų per plikšalą. Vienam užsibuksavus, laukdami, kol atskraidins detalių iš Liuksemburgo, karą prakištume.
Šarvuočių pirkimas paremtas dviem hipotezėmis. Jei šarvuojamės, vadinasi, įtikėjome, kad mus būtinai kada nors užpuls. Išskyrus 2016 metus. Tad leidžiame susiprasti „priešui“, kada mus patogiausia pulti. Jei kitąmet nepuls, proga nepasinaudos, mūsų hipotezė lieka niekinė. Nes nepatikrinta. Kita įtikėta hipotezė - kai mus užpuls, kitos NATO valstybės mus gelbės. O jei tyčia labai lėtai gelbės? O paskui teisinsis, kad labai norėjo, bet nespėjo. Todėl dabar reiškia pasipiktinimą, siuntinėja notas.
Bendro gelbėjimo hipotezė nepatikrinta. Remiamasi „gera valia“, „tikėjimu“, „sutartimis“ ir visokiais burtažodžiais. Tačiau pasaulinėje praktikoje dažniau pasitaiko, kad mažos valstybės menkiausiai ginamos. O pasaulio didieji toliau žaidžia savo žaidimėlius. Ir sugalvoja pasiteisinimų. Pvz., kad tai buvo ne karas, bet „Boxer“ perpirkimo sandoris. Su komisiniais, vardu Lietuva. Vienas didelis pakiš perpirkimo kvitą. Kitas didelis patikės. Nes norės.