1 nuotr.S.Daukanto aikštė, jau nė kiek nesimaskuodama, narsiai įsiveržė į rinkimų kampaniją. Kairiesiems jau nebūtini rinkimų štabai. Galėtų apsieiti ir be išlaidų plakatams. Vyriausioji rinkimų komisija tokią priešrinkiminę prezidentinę narsą galėtų pakrikštyti kreiserio „Aurora“ salve. Veikiau šūvių papliūpa. Plevėsuojant dešiniųjų vėliavai. Suaktyvėjusi Dalios Grybauskaitės plepėsena plepsi visas prapliūpas viena kryptimi. Į socialdemokratus ir jų premjerą.
Iš kur tokia aistra? Kas tas auroras supaisys. Visuomenės apklausose socialdemokratai vis dar pirmauja. (Nepaisant D.Grybauskaitės kritikos.) Premjeras taip pat daug populiaresnis nei Andrius Kubilius. (Nepaisant D.Grybauskaitės kritikos.) Tačiau atrodo, kad prezidentė asmeniškai susiruošusi sukišti vieną kairiąją partiją į duobę. Dėl ko? Kodėl būtent šitą? Juk kairėje yra ir kitų partijų. Matyt, toks mūsų prezidentės braižas. Jei pulti, tai tik pačius didžiausius taikinius. Ne zuikį, bet dramblį. Tik kažin ar, likus mažiau nei mėnesiui, jai pavyks dramblį bent susilpninti. O savo politiškai neutralų prezidentinį statusą galutinai sunaikins. Jei iš viso toks buvo.
Galbūt tai išplaukia iš žmogiškosios natūros. D.Grybauskaitė linkusi globėjiškai traktuoti globos namų vaikučius. Ar ne globos namų, bet skriaudžiamus. Tad šis mamiškas instinktas netikėtai transformavosi į mamišką instinktą žūtbūt apsaugoti dešiniuosius. Ypač vadovaujamus vieno anūko. Kad blogiukai kairieji jo nepriluptų. Neatimtų žaisliukų. Ar šiais Bibliotekų metais neišterliotų knygutės. Tad prezidentė, pati inicijuojanti akcijas prieš patyčias, griebiasi aiškios patyčios. Leidžia sau pareikšti, kad A.Butkevičiaus Vyriausybė yra nekompetentinga. Nors anūko kompetencija dar visai nepatikrinta. Be to, D.Grybauskaitė mamiškai įrodo, kad kairieji Lietuvoje yra silpnesni. Juk mamos palaiko silpnesnius. Tokia jų globėjiška natūra. Bet kita tos natūros pusė atkakliai bruka mūsų valstybei ne vakarietišką, bet rytietišką prezidentinį modelį. Kažką tarp Putino (Rusija) ir Erdogano (Turkija). Ar kažką tarp didesnės ar mažesnės didybės manijos. Žmonėms jau įpirštas pajuokiamas vaizdelis, kad ministrai atvyksta į S.Daukanto aikštę drebindami kinkas. Esą labai bijo prezidentės. Nes visi yra įtartini. Mažų mažiausiai nekompetentingi. O ji visada teisi. Ir teisinga.
Ar valstybei reikia tokių pajuokiamų vaizdelių? Su tirtančiais ministrais ir premjeru. Kai nesuvoki, kur jau chamizmas, o kur - tik prastokas išsiauklėjimas. Ar atvira konstitucinių valdžių konfrontacija kada nors buvo sustiprinusi bent vieną Europos valstybę? Aišku, ne! Konfrontacinėje aplinkoje ministrai tarsi dirba sveikatai pavojingoje gamykloje. Sovietiniais laikais jau dykai gautų po butelį pieno. Lietuvoje ir taip per daug patyčių, paniekos, tariamų didybių bei susireikšminimų. Į tai dar neišbalansuotas pilietis gali atsakyti tik homerišku juoku. Įsivaizduoti, kad S.Daukanto aikštėje pučiasi mėlynas balionėlis. Įsivaizduojantis, kad yra labai didelis mėlynas dirižablis.
