Kodėl reikia žmonių mintis apdoroti? Jei sprendimas teisingas, už tokį sprendimą nieko nereikia agituoti. EPA-Eltos nuotr.

Nieko naujo. Jei žmonės galvoja vienaip, juos siekiama perlaužti. Ištiesinti. Įbrukti „teisingą“ nuomonę. O dabar Vakaruose „teisinga“ užkišti Europą perbėgėliais. Kitokia nuomonė jau skelbiama tolerancijos trūkumu. Kitaip galvojantis - net ne inteligentas. Net ne šviesuolis. Tolerantiški šviesuoliai jam pasakys - fū. Išmes iš saviškių gretų.

O kam agituoti? Kodėl reikia žmonių mintis apdoroti? Jei sprendimas teisingas, už tokį sprendimą nieko nereikia agituoti. Žmogus, ta gyvoji būtybė, instinktyviai pajunta patį teisingiausią sprendimą. Negresiantį jo išlikimui. Ne tik fiziniam, bet ir kultūriniam. Nes žmogus yra konkrečiame areale vyraujančios kultūros produktas. Žmogui nebūtina nieko brukti per prievartą. Teisingą sprendimą jis jaučia. Lygiai taip pat kaip paukštis nusprendžia skristi, stirna rupšnoti žolę, o voverė - krimsti ne akmenuką, bet riešutą. Nei voverės, nei paukščio, nei stirnos agituoti nereikia. Todėl pasaulyje visada agresyviausiai agituojama už NETEISINGUS sprendimus. Už voverę, griaužiančią akmenį. Ir kuo sprendimai neteisingesni, pavojingesni, tuo isteriškiau, agresyviau už juos agituojama. Kitaminčius net išvadinant kvaišeliais.

Lietuvoje, dar net nesulaukus iš Sirijos pirmųjų pabėgėlių, o tiksliau, imigrantų, jau prasideda savotiška inkvizija prieš vietinius. Abejojančius sėkminga lietuvio ir arabo integracija, kultūrine asimiliacija, multikultūriniu būviu ir t.t. Negi leidžiama mums dėl ko nors abejoti? Ypač garsiai. Toks abejotojas gali būti atstumtas akademinės bendruomenės. Tapti nepageidautina varna sveikame, „susipratusiame“ kolektyve. Tad Europa, stengdamasi būti tuo, kas nėra, jau iš anksto kultūriškai susižaloja. Save apdoroja. Save paniekina, išduoda, supjudo. Užsiima saviplaka. Taiko prieš save radikalizmą. Paisto apie tai, kuo pati netiki. O kodėl? O todėl, kad į tokį išsiderinusį, nupliektą, nučaižytą kūną priims kultūriškai nesužalotus „implantus“. Iš visai kitokios kultūros. Neužsiimančios saviplaka. Atvirkščiai. Savimi labai patenkintos. Bet jei ta kultūra neskubės prie mūsų pritapti, mes čaižysime save dar smarkiau. Jausimės labai kalti, nesvetingi. Griausime save, kad pritaptume. Lyg Europa jau būtų mūsų prigimtinė nuodėmė. Kuo ne naujieji Viduramžiai? Kai žmogus turėjo jaustis amžinu nusidėjėliu. Elgtis prieš savo prigimtį. O tarp mūsų zuis visokie mokami agitatoriai, aiškintojai. Nors visokius agitatorius, pradedant švede Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro Regioninio biuro Šiaurės Europoje patarėja, iš pradžių reikėtų metams komandiruoti į Sirijos turgų. Ar į bet kokią Šiaurės Afrikos miesto mediną. O visas mūsų feministes ir feministus, svaigstančius dėl lygių galimybių, metams ir be jokios apsaugos komandiruoti į Artimuosius Rytus. Jei išliks metus paagitavusios, tegul sugrįžta. Tik tegul nemeluoja, jog ką nors ten pavyko perauklėti.