respublika.lt
 

Zuokas ir Zykus - broliai dvyniai?nuotraukos

2015 kovo mėn. 28 d. 08:00:19
Ferdinandas Kauzonas, „Respublikos“ apžvalgininkas

Dievinu žmones su fantazija. Jie man kaip paukščiai - išskleidžia sparnus ir sklando virš Lietuvos. O ten, apačioje, - ne tik Lietuva, bet ir mes. O tie mes, bent jau dauguma, - tokie nykūs nykūs. Su savo kasdienybėmis ir realybėmis. Vienas į kitą panašūs, vienas kitam nusibodę.

×
nuotr. 2 nuotr.
Artūras Zuokas ir Juozas Zykus

 

Todėl arti savęs visada laikau knygas, kuriose manęs laukia du didieji fantazuotojai: Ostapas Benderis ir baronas Miunhauzenas. Pabendravęs su jais, atgimstu. Į žmones, įvykius, reiškinius vėl imu žvelgti kitomis akimis, kitu kampu, iš kitos pusės. O gyvų žmonių su fantazija labai nedaug sutinku. Guodžiuosi bent tuo, kad man likimas lėmė gyventi Vilniuje visas Artūro Zuoko, sparnuotos fantazijos mero, kadencijas. Tai kas, kad per keliolika „meravimo“ metų jam pavyko realizuoti ne visas savo didžiąsias fantazijas, bet tomis, kurios pavyko, tikiu, didžiuosis dar ne viena vilniečių karta. Pavyzdžiui, „antraisiais dviračiais“ ir „vilniečio kortele“, kurią drauge su pensininko pažymėjimu nešioju prie širdies ir nešiosiu iki pensijos pabaigos.

Ir staiga, visai atsitiktinai, senas bičiulis mane supažindina su vis labiau į visuomenės dėmesio centrą besifokusuojančios Vilniaus metropoliteno idėjos autoriumi Juozu Zykumi. Kai išgirdau pavardę, net krūptelėjau: Zuokas ir Zykus - čia tai bent...

Kaip Zykus prisipažino

- Pilieti Juozai Zykau, atleiskite, kad kreipiuosi kaip tardytojas į įtariamąjį: ar prisipažįstat, kad esate nepataisomas fantazuotojas?


- Prisipažįstu. Ir tuo labai didžiuojuosi. Visas mano verslas gimė iš fantazijų. Jomis žadinau save iš nuobodulio. Prastai jaučiuosi, kai smegenys miega. Todėl visada stengdavausi jas apkrauti darbu: fantazuodavau, ką nauja, ką kitaip racionalaus galėčiau padaryti. Turbūt dėl panašaus elgesio kažkada viena kita beždžionė ir virto žmogumi. Tai aš turbūt iš tų beždžionių.

- Kuo judviejų, Zuoko ir Zykaus, beveik bendrapavardžių, fantazijos yra panašios ir kuo skiriasi?

- Jaučiu tam tikrą diskomfortą, kai mūsų pavardės atsiduria greta. O kažkada esame gana artimai bendravę. Jis tikrai gabus žmogus. Gaila, iš karto suvokiau, kad gabus tik viena kryptimi. Lietuva po truputį pati išsišifravo, kokia ta kryptis. Visada buvau įsitikinęs, kad šalia vienokio ar kitokio gabumo, o ypač polinkio fantazijai, žmogui tiesiog būtina turėti ir tam tikrus moralinius pamatus. O jie, manau, susiformuoja dar tada, kai jis stačias po stalu vaikšto. Be tų pamatų, net ir ypatingų gabumų turėdamas, nieko naudingo nei savo kaimui, nei miestui, nei valstybei nepadarysi.

Prisipažįstu, kad su Zuoku esame panašūs, - abu su fantazijomis. Tik skirtingomis. Bet esminis skirtumas, mano galva, kitur: jis savo fantazijoms leido mūsų visų pinigus, aš joms leidžiu savo pinigus. Todėl Zuoko fantazijos, jaučiu, gali kelti rimtų finansinių grėsmių visuomenei. Mano fantazijos - tik man ir mano šeimai.

- Bet esu girdėjęs, kad dar tarybmečiu, kai Utenoje dirbote statybos tresto vyriausiuoju inžinieriumi, jūsų fantazijos taip pat yra sukėlusios tam tikrų grėsmių visuomenei.

- Geras ausis turite - daug girdite. Taip, tada tik per plauką išvengiau „tiurmos“. Utenoje beveik visą pramoninį rajoną pastačiau. Tik statyti, kaip stato visi, man greitai tapo nebeįdomu. Nusibodo. Jau tada labai domėjausi, kas dedasi margam pasauly. Kažkokioje literatūroje aptikau, kad japonai stato namus ant visai kitokių pamatų. Įkala ar įleidžia į žemę tvirtus polius, o ant tų polių jau ima statyti patį pastatą. Pagalvojau, kodėl man Utenoje neišbandyti tokio japonų metodo. Siūlau vienam užsakovui, kitam. Aiškinu, kiek jis statybinių medžiagų ir pinigų sutaupytų. Nepasiduoda mano fantazijai. O vienas pasakė tiesiai: „Tu kam nors kitam įsiūlyk tuos savo pamatus, o man statyk ant normalių.“ Ir kaip tik tuo metu gavom užsakymą statyti mokyklą - ta pačią, apie kurią ir esate girdėjęs. Manau sau, surizikuosiu. Pradėjome statybą - o, „jolki-palki“, kaip visi sukilo. Ne tik Utenos valdžia. Ir Vilnius. Projektuotojai, įvairios statybas kontroliuojančios institucijos, Statybos ministerija. Sulėkė visokios komisijos, mokslininkai. Kur tai girdėta: statyti nesilaikant projekto. Tais laikais tai didžiausias nusikaltimas. Supratau, kad sodins. Sakau, sodinkite, bet prieš tai duokit pastatyt. Įkalbėjau. Vienintelis, kas mane palaikė, buvo statybos ministro pavaduotojas Algirdas Vapšys. Leido statyt, bet buvau griežčiausiai perspėtas: jeigu kas - sėdėsi ilgai.

Nepasodino. O kai pamatė, kiek medžiagų ir pinigų susitaupėme, liepė ir kitus šito japoniško metodo mokyti. Iš pradžių Vilniaus statybos tresto darbuotojus mokėme, paskui Panevėžio, Klaipėdos. Paskui, jau Nepriklausomybės metais, Vilniuje įsteigiau turbūt vieną pirmųjų šeimos įmonių - sudėtingų pamatų ir požeminės statybos bendrovę „Vilniaus rentinys“. Ir ant mūsų pamatų Vilnius ėmė augti ten, kur anksčiau negalėjo augti. Tai bala, tai pelkė, šaltiniuota vieta, požeminiai vandenys, tai pamatams nepatogus šlaitas. Taip mieste susiformavo savotiškos negyvenamos salos. Ir mes tas saleles „apgyvendinom“. Pravertė patirtis, kurios pradžia - ta mokykla Utenoje. Ta pati, kurią statant ant kortos buvo pastatyta mano laisvė. Statybai netinkamoje žemėje darėme gilius didelio skersmens gręžinius ir į juos pylėme betoną. Sustingęs jis virsdavo tvirčiausiais poliais, ant kurių galėjai statyti ką nori. Ir ant tų polių stovi beveik visi nauji didieji Vilniaus pastatai: „Akropolis“, „Panorama“, daug kitų prekybos centrų ir kitų pastatų. Būdavo metų, kai paruošdavome pamatus geram šimtui Vilniaus statinių. Tai štai kaip atrodo realizuota fantazija.

Todėl dar kartą prisipažįstu: esu senas fantazuotojas. Ir man ne gėda. Tik nejauku prieš Džordaną Bruną. Jį už fantazijas sudegino ant laužo, o manęs tada, kai stačiau Utenoje mokyklą, net nepasodino...

Metro filosofija


- Žinau, kad vadovavimą „Vilniaus rentiniui“ esate patikėjęs dviem savo sūnums, o pats gyvenate jau kita fantazija - metro.

- Po žmonos mirties, kurią labai sunkiai išgyvenau, atsirado depresija. Tai dvasinė būsena, kai gyvenimas tampa beprasmis. Kai nieko nenori, niekas neįdomu. Supratau, kad gali išgelbėti tik nauja idėja, nauja fantazija. Bet tokia, kuri virstų mano gyvenimo misija. Pasižvalgiau po Europą. Pamačiau, kiek laimėjo valstybės, kurios, vykdydamos transporto pertvarką, atsižvelgė ne tik į dabarties, bet ir į ateities poreikius. Ir mano misija tapo Vilniaus metro.

Metro idėjos gimsta tada, kai automobilizacija išauga iki tam tikro, sveikatai pavojų keliančio, laipsnio. Mes gi tą laipsnį seniai peržengėme. Na, sugalvokite man beprasmiškesnį darbą už tą, kurį „dirbi“ sėdėdamas prie vairo spūstyje: degini kurą, savo pinigus, savo laiką, praeivius dusini savo automobilio dujomis ir pats jomis kvėpuoji, gadiniesi nervus ir kitiems juos gadini.

Po Vilnių važinėja apie 400 tūkst. automobilių. Dar apie 150 tūkst. automobilių iš Lietuvos ir pasaulio kasdien atvažiuoja. Ir išvažiuoja. Tai dabar pabandykime įsivaizduoti, kokiame Vilniuje gyvens mūsų anūkai su savo vaikais. Jie negyvens Vilniuje. Jie gyvens Vilniaus spūstyse. Tik kuo jie kvėpuos, jeigu ilgai ginčysimės dėl metro?

- O kuo, tiksliau, iš ko gyvensime mes, kai Lietuva arba Vilnius iš savo biudžeto atseikės apie milijardą, skaičiuojant litais, už jūsų fantaziją?


- Gyvens geriau nei dabar. Pirmiausia nieko seikėti nereikės. Kai tauta pagalvos apie anūkų vaikus, o valdžia galutinai palaimins šią idėją, iškart Lietuvoje atsiras keli milijardieriai iš svetur ir siūlys atvežti tą, pavyzdžiui, jūsų minimą milijardą litų - tik eurais, juaniais ar doleriais. Bet prieš tai pasitikrins, ar Lietuva patikima jų investicijoms. Tai kodėl turėtume jų atsisakyti, kodėl nepasirašyti su kažkuriuo koncesijos sutarties? Tegu atsiveža už savo pinigus specialistų, kurie pastatę jau ne vieną metropoliteną. Tegu jie atlieka mūsų grunto, mūsų valdžios, visuomenės tyrinėjimus ir tegu mums už tą savo milijardą pastato metro. Kad gyventume Vilniuje, o ne spūstyse.

Kai tokiom sąlygom ką nors statai, tu negali blogai statyti, nes tavo investicijos neatsipirks. O paskui tegu metropoliteną milijardierius eksploatuoja. Tegu iš tų mūsų bilietukų atsiima tą savo milijardą. Ir dar su gerom „magaryčiom“. O paskui jau jis bus tik mūsų. Turėsime savo metro ir ne tik už jį nebūsime savo eurų seikėję, o dargi iš to uždirbsime. Prasiplės mūsų statybos medžiagų pramonė. Kartu su užsienio specialistais dirbs mūsų inžinieriai, projektuotojai. O ir visi pagalbiniai darbai, subranga - mūsų. Įsivaizduojate, kiek rasis naujų darbo vietų. Ir viskas - iš to svetimo milijardo! O kiek tą milijardą investavus mokesčių pavidalu gaus mūsų valstybė!

- O Zykus kokią naudą iš viso to turės? Tiek, kiek kiekvienas vilnietis? Ar šiek tiek daugiau?

- Be abejo, daugiau. Ir ne „šiek tiek“. Negi, manote, gali būti didesnė laimė už tavo tiek metų garsiai nešiotą fantaziją, virtusią realybe?

- Kažkur esu skaitęs apie seną astronomą, kuris visą gyvenimą dangaus platybėse ieškojo vienos žvaigždės. Ir pagaliau po gero pusšimčio metų pamatė. Ir, užuot džiaugęsis, krito neviltin: „Man nebeliko ko ieškoti!“

- Man taip nenutiks. Aš jau žinau, kokia bus kita mano fantazija. Aiškindamas žmonėms metro idėją, labai dažnai susidurdavau su žmonių tamsumu. Suvokiau, kad jeigu pavyktų su metro, imčiausi dar labiau nerealios fantazijos: pabandyti žmonėms įdiegti norą tapti protingesniems, įgyti valią, charakterį, vaizduotę. Ir fantaziją taip pat. Išaiškinti jiems, kad be viso to žmogus tampa tik vartotojas, sukantis galvą, kaip pasisavinti, atimti, užgrobti, o neretai net sunaikinti tai, ką kuriantis žmogus sukuria. Padėti jiems suvokt, kad jeigu kuriančių skaičius visuomenėje ir toliau mažės, o vartotojų augs, mūsų tauta yra pasmerkta - paskutiniai kūrėjai susirinks visas savo „šmutkes“ ir išsinešdins. Kartu pasiims gražiausias moteris, nes gražios moterys kūrėjus įkvepia.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PROTRŪKIS: dėl listeriozės protrūkio Pietų Ispanijoje į ligoninę paguldyti 53 asmenys, tarp jų – 18 nėščiųjų ir du naujagimiai.
  • „DYZELGEITAS“: Pietų Korėja skirs baudas bei kels baudžiamąsias bylas prieš „Volkswagen“ ir „Porsche“ dėl jų vaidmens „dyzelgeito“ skandale, kuomet daugybėje dyzelinių automobilių buvo įdiegta programinė įranga, padedanti sukčiauti dėl taršos emisijų.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
Tobago Anthony Joseph.

Ar alkoholio draudimas Rugsėjo 1-ąją - prasmingas?

balsuoti rezultatai

Ar šiandieną pavyktų atkartoti Baltijos kelią?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+15 +18 C

 +11 +12 C

 

 +10 +12 C

+16 +18 C

 +19 +21 C

 

 +21 +23 C

0-4 m/s

 0-3 m/s

 

0-3 m/s

 

USD - 1.1076 PLN - 4.3552
RUB - 73.8360 CHF - 1.0860
GBP - 0.9162 NOK - 9.9638
reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis