respublika.lt
 

Vytautas Radžvilas. Prezidento rinkimų kronika: nesame bendražygiai (79)

2019 birželio mėn. 03 d. 12:49:17
propatria.lt

Tikras palengvėjimas – rinkimai baigėsi. Pagaliau galiu apsispręsti, ką daryti su beveik metus vilkta man primesto „tautinių jėgų skaldytojo“ ir net „apgaviko“ įvaizdžio našta. Toliau tylėti ar vis dėlto prabilti?  Kęsti melą, užgauliojimus ir patyčias nelengva bet kuriam turinčiam nors kiek savigarbos žmogui. Dar sunkiau, kai tokio moralinio ir psichologinio košmaro šaltinis ir priežastis yra buvusio Sąjūdžio bendražygio ir bičiulio bei dalies jo rėmėjų elgesys ir veiksmai.

×
nuotr. 1 nuotr.
Vilniaus universiteto (VU) profesorius Vytautas Radžvilas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

 

Taip, turiu omenyje A. Juozaitį ir jo ištikimiausių sekėjų būrį. Nutraukti jų pradėtą prieš mūsų rinkiminį komitetą ir ypač prieš mane nukreiptą melo ir šmeižto kampaniją buvo galima seniai, dar vykstant Prezidento rinkimams. Būtų pakakę atskleisti kai kurias patriotiškai visuomenės daliai nežinomas šios kampanijos pradžios ir jos vykdymo aplinkybes. Tačiau išsakyti nuoskaudas – ne politika. Išviešinus šias aplinkybes, kandidato rinkimų kampanija faktiškai būtų buvusi baigta, o padariniai jį rėmusių tautinių-patriotinių jėgų įvaizdžiui būtų buvę pragaištingi.

Net po rinkimų, kai nebeįmanoma niekam pakenkti, vis dar slėgė abejonės, ar verta papasakoti visuomenei, kas iš tiesų buvo vadinamieji „prezidento rinkimai“, ir kas vyko jų užkulisiuose. Suprantamą ir pateisinamą norą nusimesti pradžioje minėto įvaizdžio naštą gožė silpna viltis, kad galbūt šie žmonės pagaliau sustos. Tačiau paskelbtas šias viltis sudaužęs M. Kundroto straipsnis. Jis išsklaidė paskutines iliuzijas ir padarė galą abejonėms.

Galutinai tapo akivaizdu, kad melo ir šmeižto srautas savaime nesiliaus, jį būtina valingai nutraukti.  Tai padaryti būtina, nes vadinamasis kandidato į prezidentus „neparėmimo“ klausimas jau seniai yra ne mano asmeninė, o nepalyginamai platesnė ir svarbesnė, visoms Lietuvoms tautinėms ir patriotinėms jėgoms svarbi problema. Jos esmė – Prezidento rinkimų metu vykęs Lietuvos tautinių ir patriotinių jėgų naikinimas bus tęsiamas. M. Kundroto straipsnis iš esmės yra ne kas kita, o gyvas įrodymas, kad prasideda parengiamieji darbai dar kartą sutriuškinti šias jėgas artėjančiuose Seimo rinkimuose. Tad esu savaip dėkingas jo autoriui, galutinai įtikinusiam, kad toliau tylėti būtų nusikalstama.

Į šį tekstą prašyčiau žvelgti kaip į sausą ir todėl gal kiek nuobodžią, bet lengvai patikrinamą ir faktiškai pagrįstą rinkimų kampanijos kroniką, kurioje įterptas vienas kitas kai kurių faktų reikšmę padedantis suprasti politologinis ar kontekstinis komentaras. Rašinio paskirtis – atskleisti, kodėl A. Juozaitis nebuvo paremtas Prezidento rinkimuose. Todėl, kad su A. Juozaičiu nesame politiniai bendraminčiai ir bendražygiai. Toks būtų išankstinis ir trumpas atsakymas į patriotinę visuomenės dalį vis dar audrinantį klausimą. Straipsnyje kaip tik ir siekiama išsamiau pagrįsti ir paaiškinti šį teiginį. Šioje kronikoje aprašomi tik svarbiausi ir lemtingiausi vykusios rinkiminės kampanijos įvykiai ir epizodai. Jiems suprasti būtina žinoti priešistorę. Nuo jos ir pradėsime.

Užuomazga: „Kai ateis laikas“

Su A. Juozaičiu artimiau neteko bendrauti daug metų. Keletą kartų susitikome proginiuose Sąjūdžio minėjimų renginiuose. Tačiau elektroniniais laiškais pasveikindavome vienas kitą su didžiosiomis tautinėmis ir valstybinėmis šventėmis. Tokį sveikinimą gavau ir praėjusių metų Vasario 16-osios proga. Jame buvo išsakyta skeptiška mintis, kad Lietuva greičiausiai neturi ateities ir išnyks. A. Juozaitis šią mintį argumentavo griežtai sukritikuodamas Mokslų akademijos salėje vykusį Vilniaus Forumo (toliau – VF) surengtą valstybės šimtmečio minėjimą. Tai darydamas rėmėsi  interneto svetainėse paskelbtomis nuotraukomis su renginio vaizdais. A. Juozaitis rašė, kad renginyje nematąs jaunimo, tad jis tariamai buvęs tik garbaus amžiaus žmonių sambūris. Į tai atsakiau, kad minėjime dalyvavo nemažai jaunų žmonių. Tik jų nematyti nuotraukose, nes stovėjo salės pakraščiuose, mandagiai užleidę kėdes sėdėti vyresniesiems.

A. Juozaičiui pasiūliau, užuot liejus kartėlį ir priekaištavus, pačiam sugrįžti į viešąjį gyvenimą ir prisidėti prie Klaipėdos forumo veiklos. Atkreipiau dėmesį, kad šiame forume esama šaunaus jaunimo, kuriam A. Juozaitis savo autoritetu ir patirtimi galėtų smarkiai pagelbėti. Jis atsisakė. Tiesą sakant, atsainiai atsakė mįslinga fraze, kad dar per anksti. Jis sugrįšiąs, „kai ateis laikas“. Atsakymo prasmė buvo aiški: griežtas atsiribojimas nuo besikuriančio Klaipėdos, o plačiau – Tautos Forumo (toliau – TF). O laikas sugrįžti atėjo netikėtai greitai – vos po po dviejų mėnesių. Kaip matysime toliau, šios aplinkybės anaiptol nėra menkareikšmės smulkmenos.

„Norime būti politinis Tautos Forumo sparnas“...

2017 m. rudenį vienas iš tautininkų lyderių G. Songaila susidomėjo Vilniaus Forumu ir pareiškė esąs jo narys. Pradėjo užeidinėti į forumo organizacinės grupės posėdžius. Tačiau į veiklą neįsitraukė, liko tik stebėtoju. Vis dėlto tai jam nesutrukdė praėjusių metų ankstyvą pavasarį pareikšti, kad forumo veikla jį nuvilia, jis nematąs sambūrio perspektyvų. Tai sužinojęs paprašiau išsamiau paaiškinti tokio nusivylimo priežastis ir paraginau jį, užuot kritikavus, pačiam prisidėti prie mūsų darbų. Sulaukiau atsakymo, kad esame teoretikai, o ne praktikai. Mat užsiimame tik šviečiamąja bei ugdomąja veikla ir vengiame praktinės veiklos, kuri esanti „realus dalyvavimas politikoje“, o kalbant konkrečiau – dalyvavimas rinkimuose.

Jo ir kitų prie VF prisišliejusių tautininkų ugdomoji veikla esą nedomina, bet jie pageidautų būti forumo nariais ir atlikti jo „politinio sparno“ vaidmenį. Tą patį siekį būti Tautos forumo „politiniu sparnu“ pakartojo ir J. Vaiškūnas VF grupės nariams rašytame laiške. Dviejų iškilių tautininkų pasiųstos žinios prasmė yra visiškai aiški. Jų trokštamų santykių su TF pobūdį nusakančią formuluotę „TF politinis sparnas“ nesunku persakyti dar paprastesniais ir aiškesniais žodžiais: „Naivieji forumiečiai, galite idealistiškai šviesti visuomenę, kiek tik jums patinka ir norisi, o mums, praktiškesniems ir dalykiškesniems tautininkams, atiduokite teisę žaisti rinkiminius žaidimus be jokių įsipareigojimų ir atsakomybės jūsų forumui. Viskas, ko mums reikia ir kas mus domina – galimybė pagerinti savo įvaizdį naudojantis jo vardu ir jau sukauptu šiokiu tokiu autoritetu“. Vertinti šį požiūrį moraliniu aspektu nėra prasmės.

Kur kas didesnę nuostabą sukėlė atsainus ir net pašaipus G. Songailos požiūris į politinį visuomenės švietimą kaip į tariamai nepraktišką ir tuščią užsiėmimą. Keista, kad puikiai prisimenantis Sąjūdžio iškilimo aplinkybes ir ne vieną dešimtmetį besisukantis politikoje asmuo apsimeta nesuprantąs, jog politinis visuomenės ugdymas yra praktiškiausias ir svarbiausias dalykas. Juk seniausiai žinoma, kad būtina politinių permainų sąlyga yra visuomenės mąstymo ir savivokos pokyčiai. Jų negali laiduoti jokia organizacinė veikla, o tik nuoseklus ir kryptingas piliečių politinės sąmonės ugdymas. Kol ji nepasikeičia, galima iki begalybės dalyvauti beviltiškuose rinkimuose – rezultatai bus apgailėtini.

„Mūsų indėlis – suradome kandidatą“

Taigi tautininkų nepasitenkinimo ir nusivylimo VF priežastys buvo aiškios. Į forumą jie žvelgė grynai instrumentiškai – tik kaip į įrankį siekti partinių rinkiminių tikslų. Todėl jie buvo visiškai abejingi forumo pastangoms ruošti dirvą naujam tautiniam ir valstybiniam atgimimui. Buvo akivaizdu, kad nesugebėję paversti TF savo įrankiu, jie neišvengiamai ieškos jo pakaitalo. Netruko paaiškėti, kad tokios paieškos jau vyksta. Praėjusių metų balandžio mėnesį G. Songaila pranešė, kad tautininkai nori pagelbėti forumui ir įnešti savo indėlį į jo veiklą. Tas indėlis būsiąs jų pristatytas kandidatas artėjantiems Prezidento rinkimams. Jie jau suradę tinkamą žmogų ir pradedą pokalbius su A. Juozaičiu dėl šio dalyvavimo minėtuose rinkimuose. Buvo paklausta, ar tokiai iniciatyvai neprieštaraujame. Be abejo, prieštarauti nebuvo jokio pagrindo.

Priešingai, atrodė būsiant naudinga po ilgos pertraukos vėl pabendrauti su teoriškai galimu kandidatu ir išsiaiškinti, kiek jis pasiruošęs dalyvauti ir ar būtų vertas paremti tokiuose rinkimuose. Sąjūdžio trisdešimtmečio minėjimas buvo tinkama proga A. Juozaičiui pasirodyti viešajame gyvenime. Geriausia galimybė jam prisistatyti plačiajai visuomenei buvo Seime vykęs jubiliejinis Sąjūdžio minėjimas, kurį transliavo LRT. Netrukdėme ir net pagelbėjome, kad A. Juozaitis būtų įtrauktas į  minėjimo kalbėtojų sąrašą. Tiesioginis šios kalbos tęsinys buvo po keleto dienų paskelbtas žinomų šalies žmonių prašymas-kvietimas A. Juozaičiui kelti savo kandidatūrą Prezidento rinkimuose. G. Songailos pastangomis suorganizuotas kreipimasis paliko slogų įspūdį vien dėl tarybinius laikus primenančio jo turinio ir parašų išgavimo būdo. Tapo akivaizdu, kad prasideda didelio masto užkulisinis politinis žaidimas. Beliko laukti susitikimo su tautininkais ir jų surastu bei proteguojamu kandidatu.

„Mano tikslas – sustiprinti tautininkų partiją“

Susitikimas įvyko liepos mėnesį. Viltis, kad tai bus geranoriškas, dalykiškas ir konstruktyvus pokalbis į šipulius sudaužė A. Juozaitį į VF organizacinės grupės posėdį atlydėjusio G. Songailos ištarti žodžiai „atėjome pasikalbėti su jumis“. Į sutrikusio vieno forumo nario klausimą, ką reiškia toji skirtis „mes“ ir „jūs“ nuskambėjo atsakymas, kad abu svečiai atvyko kaip naujo politinio sambūrio steigėjai. Ši žinia pribloškė. Ji reiškė viena: skaldymas prasideda. Tai suvokti buvo be galo lengva, nekilo jokių abejonių, ką iš tiesų reiškia tokia žinia. Nereikia didelės politinės nuovokos ar įžvalgumo suprasti, kad joks besiskelbiantis nepriklausomu ir kuo platesnių visuomenės sluoksnių paramos laukiantis ir prašantis kandidatas į prezidentus nepradeda savo rinkimų kampanijos tokiu iš anksto žlugdančiu poelgiu kaip „nuosavo“ politinio darinio kūrimas. Šitaip niekur nesielgiama dėl paprastos ir labai praktiškos priežasties. Kurti „nuosavą“ politinį sambūrį yra nenaudinga ir net žalinga, nes tai kenkia pagrindiniam tikslui sutelkti  kuo daugiau rėmėjų. „Nuosavas“ politinis sambūris pačia savo prigimtimi yra skaldantis, potencialių šalininkų ir rinkėjų lauką siaurinantis veiksnys. Natūralu ir dažnai būna, kad išrinktas „vienišius“, tai yra nominaliai nepriklausomas, prezidentas vėliau stengiasi sustiprinti savo pozicijas kurdamas jį remiančią politinę jėgą. Tačiau tai būna ne pradinis, o baigiamasis jau įgytos valdžios stiprinimo ir jos įtvirtinimo žingsnis. Dalykiškas kandidatas nepradeda savo rinkimų kampanijos savos partijos kūrimu, nes šito paprasčiausiai nereikia. Pakanka suburti rinkimų štabą pakviečiant į jį  kandidatą palaikančių politinių jėgų deleguojamus atstovus.

Suskubę įsteigti dar vieną politinį sambūrį G. Songaila ir A. Juozaitis, vaizdžiai kalbant, pastatė vežimą prieš arklį. Ši keistenybė iš karto krito į akis. Todėl prasidėjo ilgas ir nelengvas pokalbis pirmuoju iš dviejų esminių susitikimo metu aptartų klausimų – kodėl A. Juozaitis staiga panūdo dalyvauti rinkimuose, ir koks yra tokio dalyvavimo tikslas bei prasmė. Suprantama, abiejų pašnekovų buvo paprašyta paaiškinti, ko buvo siekta jau padarytu pirmuoju atsiribojimo nuo VF žingsniu, įsteigiant atskirą politinį darinį, kuris, kaip dabar žinome, netrukus virto LYČ sambūriu.

G. Songaila į šį klausimą atsakyti vengė, o A. Juozaitis galiausiai į jį atsakė tiesiai ir aiškiai: jo sugrąžinimas į viešąjį gyvenimą ir mėginimas kandidatuoti į Lietuvos prezidentus yra tautininkų inicijuotas ir jų įgyvendinamas projektas. Į kitą principinį klausimą, ko tikimasi iš dalyvavimo rinkimuose ir kokia iš to galėtų būti nauda Lietuvai, taip pat nuskambėjo tiesus ir nedviprasmiškas atsakymas. Pasak A. Juozaičio, jis neturįs vilčių laimėti. Pagrindinis jo apsisprendimo dalyvauti rinkimuose tikslas – sustiprinti tautininkų partiją ir padėti jai atsistoti ant kojų. Po laukiamo pralaimėjimo jis pasitrauksiąs iš politinio gyvenimo, palikdamas sustiprėjusią tautininkų partiją ir VF toliau „aiškintis tarpusavyje“.

Po šių išsamių ir aiškių atsakymų viskas stojo į savo vietas. Tapo akivaizdu, kad A. Juozaitis sąmoningai apsisprendė būti tautininkų pagalbininku ir jų partinių interesų įgyvendinimo įrankiu. Viešai deklaruojamas siekis būti patriotinių jėgų kandidatu šalies Prezidento rinkimuose ir juos laimėti iš tikrųjų slėpė kur kas kuklesnį tikslą – instrumentiškai pagelbėti tautininkams pasiruošti artėjantiems Seimo rinkimams, dėl jų faktiškai aukojant kur kas svarbesnį tikslą – bent jau teorinę galimybę laimėti pačius Prezidento rinkimus.

A. Juozaičio prezidentinė rinkimų kampanija iš pat pradžių buvo sumanyta kaip priemonė sukaupti politinį kapitalą, turėjusį padėti tautininkams galiausiai įveikti išsvajotąjį Seimo rinkimų barjerą. Kalbant dar aiškiau, instrumentiškai pasinaudodami A. Juozaičio populiarumu, kurį vylėsi padidinti per prezidentinę rinkimų kampaniją, G. Songaila ir kiti apie jo planą žinoję ir jį palaikę tautininkai svajojo ir toliau mėgino įgyvendinti tautininkų kaip „politinio sparno“ idėją.

Įsteigtas naujas sambūris iš tikrųjų buvo tautininkų kontroliuojama skėtinė priedangos organizacija, iš karto paversta įrankiu stiprinti jų partiją. Būsimojo LYČ skėtis pirmiausia turėjo veikti kaip priedanga ir jaukas, leidžiantis „partinei statybai“ pritraukti autoritetingus ir kvalifikuotus žmones, kurie šiaip jau nesutiktų būti tautininkų partijos nariais arba rėmėjais. Iš esmės tai yra klasikinė partijos parazitavimo pasinaudojant patriotiškų žmonių patiklumu schema, kurios nepavyko pritaikyti – įpiršti ar primesti – Tautos forumui. Būsimasis LYČ sambūris gimė kaip tautininkų „politinio sparno“ priedanga ir įrankis. Jam buvo iš karto numatytas aiškus vaidmuo –  sambūris turėjo tapti instrumentiškai išnaudojamu priedėliu savęs neleidusio paversti Tautos Forumo pakaitalu. 

„Istorinės klaidos“ kaina

Susitikimo metu buvo aptartas ir antrasis abiems šalims sunkus ir nemalonus klausimas. VF  organizacinė grupė yra sambūris, kuriam nedaro įspūdžio pompastiški, bet abstraktūs ir deklaratyvūs žodžiai apie globalizmą, neoliberalizmą ar patriotinių jėgų vienybę. A. Juozaičiui buvo tiesiai pasakyta, kad jo galimybės sėkmingai dalyvauti Prezidento rinkimuose kelia abejonių jau vien todėl, kad jis yra visuomenę skaldantis kandidatas. Buvo primintas garsusis straipsnis „Istorinė klaida“ ir vėlesnės politinės nuostatos bei veiksmai, dėl kurių A. Juozaičio kandidatūra atrodė iš anksto nepriimtina platiems patriotinės visuomenės sluoksniams ir kritiškai jo pažiūras bei veiklą vertinančioms politinėms jėgoms.

Buvo paaiškinta, kad galimybės paremti šį kandidatą priklauso toli gražu ne vien nuo VF gerų norų. Forumas negali ištrinti žmonių prisiminimų apie politinį sąmyšį ir audrą, kuriuos kadaise sukėlė visuomenėje straipsnis „Istorinė klaida“, parašytas reaguojant į V. Landsbergio išrinkimą atkurtos Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku. Be abejo, A. Juozaičio priešininkų kaltinimai, kad šiuo straipsniu jis pasisakė prieš Lietuvos nepriklausomybę, iš tiesų yra melagingi ir šmeižikiški. Tačiau tai nereiškia, kad šis straipsnis daro garbę jo autoriui.

Triuškinamai rinkimus laimėjusio Sąjūdžio atstovo išrinkimas parlamento vadovu iš principo nebuvo jokia klaida. Tai buvo vienintelis politiškai pagrįstas ir įmanomas sprendimas. A. Juozaičio straipsnyje išsakytas apgailestavimas ir pasipiktinimas, kad AT pirmininku nebuvo išrinktas komunistų lyderis A. Brazauskas, prilygo reikalavimui, kad rinkimus laimėjusi politinė jėga savanoriškai atiduotų valdžią juos pralaimėjusiai partijai. Vertinant politiniu ir istoriniu požiūriu, toks reikalavimas buvo be galo keistas ir nesuprantamas. Natūralu, kad daugybei sąjūdininkų jis atrodė visiškas nesusipratimas, o pats visuomenę suskaldęs ir sukiršinęs straipsnis iki šiol tebėra įstrigęs daugybės jo sukeltą audrą skausmingai išgyvenusių žmonių atmintyje.

Jeigu apskritai prasminga kalbėti apie 1990 m. kovo 11 d. padarytą istorinę klaidą, tai tokia klaida galima laikyti neišnaudotą galimybę išrinkti AT pirmininku R. Ozolą bei jo išstūmimą į atkurtosios Lietuvos valstybės politinio gyvenimo ir valdžios užribius. Būtent ši – tikroji – klaida smarkiai nulėmė Lietuvos raidos kryptį ir brangiai kainavo tautai ir valstybei. Šiandien tai pripažįsta net sąžiningesni kadaise padėję „išspręsti Ozolo problemą“ V. Landsbergio šalininkai.

Deja, A. Juozaitis nenorėjo rimtai svarstyti didžiulės politinės ir rinkiminės problemos, kurią buvo absoliučiai būtina dalykiškai ir konstruktyviai spręsti, norint užsitikrinti galimybę nors kiek sėkmingiau pasirodyti būsimuose rinkimuose. Jis akivaizdžiai mėgino išvengti, tai yra „negirdėti“ šio nemalonaus klausimo. Galiausiai griebėsi jau ne kartą anksčiau pasitelkto ir girdėto argumento, kad paremdamas LKP CK pirmąjį sekretorių A. Brazauską, o vėliau vadovaudamas LTSR generalinio prokuroro pareigoms sovietmečiu ruošto KGB pulkininko sūnaus A. Paulausko prezidentinei rinkimų kampanijai, jis viso labo siekė sutrukdyti V. Landsbergio kėslams įvesti Lietuvoje autoritarinį politinį režimą.

A. Juozaitis nesuprato arba apsimetė nesuprantąs to, ką visada žinojo ir atsiminė daugybė patriotiškų sąjūdininkų ir piliečių. Šie žmonės nepritarė V. Landsbergio politikai ir priešinosi jo siekiams sutelkti valdžią savo rankose. Bet jie puikiai suprato ir iki šiol atsimena, kad tai buvo galima sėkmingai daryti ir  nepuolant į A. Brazausko bei jo partijos glėbį. Todėl „Istorinę klaidą“ jie laikė ir vis dar laiko Sąjūdžio idealų išdavyste. Neįtikinamai teisindamas „Istorinę klaidą“ ir vėlesnius prieštaringai vertinamus savo veiksmus, A. Juozaitis faktiškai ignoravo gausų patriotiškų piliečių ir rinkėjų sluoksnį, be kurio paramos bet kokios viltys laimėti rinkimus buvo tuščios.

Nuoširdžiai raginome ir siūlėme ieškoti sąlyčio taškų su šiais žmonėmis būdami tikri, kad bent dalis jų galėjo suprasti ir atleisti. Vertėjo kreiptis į juos ir žmogiškai paaiškinti tiek sudėtingas straipsnio „Istorinė klaida“ parašymo aplinkybes, tiek ir subtiliai, nežeminant savęs, atsiriboti nuo visų buvusių ir galbūt dar esančių sąsajų bei ryšių su brazauskine komunistine nomenklatūra ir jos palikuonimis bei tradicijų tęsėjais. Nuoširdus ir sąžiningas atsisveikinimas su praeitimi neabejotinai būtų tapęs raktu nuo daugelio Lietuvos patriotų žmonių protų ir širdžių. Jie būtų supratę, atleidę ir parėmę. Tai būtų atvėrę galimybes rimtai pakovoti rinkimuose. Tačiau A. Juozaitis mandagaus ir dalykiško siūlymo eiti šiuo keliu neišgirdo.

Išsiskyrėme nesupratę vieni kitų. Po šio susitikimo Prezidento rinkimų baigtis buvo nulemta. Ji buvo visiškai aiški: visi supratome, kad laukia triuškinamas pralaimėjimas.

Atmintyje iškilo A. Juozaičio laiško žodžiai „kai ateis laikas“. Supratau, kad tas laikas atėjo. Jis ir turėjo ateiti, nes gausėjo ženklų, kad po daugybės beviltiško nuosmukio ir bejėgiškumo metų Lietuvos tautinės jėgos lyg ir pradeda atkusti ir atsitiesti. Buvo akivaizdu, kad nebus laukiama, kol jos atsities visu ūgiu. Todėl atėjo laikas jas vėl parklupdyti. Po sutikimo tapo aišku: pradedama vykdyti iš anksto kruopščiai suplanuota ir parengta Tautos Forumo ir visų patriotinių jėgų totalinio skaldymo, priešinimo ir diskreditavimo operacija.

Parengta pagal propatria.lt

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (79)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar tikite, jog Punios šilą reikia kirsti?

balsuoti rezultatai

Ar žinotumėte, kaip elgtis atominės avarijos atveju?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+8 +10 C

 +10 +11 C

 

 +12 +14 C

+22 +24 C

 +24 +25 C

 

 +23 +25 C

0-2 m/s

 0-3 m/s

 

0-5 m/s

 

reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis