Valdas Vasiliauskas. (Irmanto Sidarevičiaus nuotr.)

Ačiū M. Basčiui

Pirmas padėkoti  M. Basčiui turėtų pats A.  Tapinas, kuriam jis nukrito iš dangaus nelyg keptas karvelis. Net  publikos numylėtiniui  A. Tapinui nėra lengva išlaikyti visuomenės dėmesį :  tik atsipalaiduok – ir ji jau garbina kitus TV ir “Facebook’o” stabus.  M. Bastys ir Seimo balsavimas išaugino prigesusiam  A. Tapinui naujus galingus sparnus, kuriais jis, reinkarnavęsis į Emilį Zolą su jo nemirtingu “Aš kaltinu” ( J’Accuse), perskrodė it kometa visą Lietuvos žiniasklaidos erdvę ir triumfališkai nutūpė  prie Seimo Nepriklausomybės aikštėje.

Tokį pat  garsų ačiū M. Basčiui turėtų tarti ir LRT , tiksliau- visuomeninį transliuotoją valdantys privatūs TV verslininkai, ištaikę progą atsigriebti  už Seimo iškrėstą šunybę –  sudarytą laikinąją komisiją, kuri kėsinasi jiems primygti uodegą. Todėl LRT  ypač  noriai ir atkakliai kėlė pirmalaikių parlamento  rinkimų lozungą: su visu susikompromitavusiu  Seimu skradžiai žemę prasmegtų ir ta nelaboji komisija( daktaro Vytauto Rubavičiaus įžvalga).

O nukraujavusiems liberalams ir konservatoriams M. Basčio istorija buvo kaip vaistai. Ypač Tėvynės sąjungai- Lietuvos krikščionims demokratams, leidę  bent laikinai užmiršti  partijos atsinaujinimo programą ištikusį konfūzą, kai du viltis teikę kregždžiukai pasirodė  besą gegužiukai.

Neturėtų bloguoju M. Basčio minėti ir valstiečiai su R. Karbauskiu, gavę pauzę atsipūsti nuo įkyrios it musė opozicijos, neatstojančios dėl rusiškų trąšų ir užgobtų lietuviškų žemių.

M. Basčiui turėtų nulenkti galvą ir visas Lietuvos elitas, kurį   jis savo lokaliu  skandalu apsaugojo nuo  grandiozinio skandalo, neleisdamas jam įsisiūbuoti, – “V. Tomkaus sąrašo”, kabinančio   tą pačią KGB temą iš pašaknų. Tačiau tomis pat dienomis dirbtinai  sukeltos aistros dėl M. Basčio ir balsavimo Seime leido Lietuvos elitui nusigręžti nuo V. Tomkaus  chuliganiškai po nosimi pakišto veidrodžio ir nematyti savo kreivo veido, lyg  “Respublikos”  vyr.  redaktorius tik dar sykį  taisytų juokus ir pokštautų.

 Ne vienas iš to sąrašo arba jų palikuonys ropštėsi  į  sceną su dar karštesniais kaltinimais M. Basčiui ir jo neišvijusiam Seimui. Neabejoju, kad vaikai neatsako už tėvus, bet  ar  tie vaikai turi moralinę teisę kalti prie kryžiaus svetimus tėvus, panašius į jų gimdytojus? Ką apie tai manytų pats A. Tapinas?

Kopija pranoko originalą

 A. Tapinas priešais Seimą surengė tikrą Lietuvos politikų autodafe. Dėl prarastos iniciatyvos turėtų susirūpinti net pati  D. Grybauskaitė, kuri andai mokinėliams gyrėsi, kad prieš ją dreba galingiausi Lietuvos  politikai . Bet prieš prezidentę kinkų drebėjimas  vyrus kaip mūrus ištikdavo už uždarų durų, o čia prieš žurnalistą  - viešai, tūkstantinės džiūgaujančios  minios akivaizdoje, filmuojant TV kameroms,  transliuojant tiesiogiai   internetu visai Lietuvai.

Kadangi pats M. Bastys, turėjęs šiame spektaklyje suvaidinti atpirkimo ožio vaidmenį, suskubo atsistatydinti(  protingas tokioje situacijoje  žingsnis), jo dubleriu savo noru   tapo  Seimo pirmininkas V.  Pranckietis. Dubleris su užduotimi susidorojo be priekaištų, suvaidinęs idealų atpirkimo ožį, kuris  prisiėmė visas būtas ir nebūtas Seimo nuodėmes ir gėdas.  Žiūrovai buvo užganėdinti  - kopija  pranoko  originalą.

Prašalaičiui net galėjo kilti įtarimas : ar čia ne A. Tapino ir R. Karbauskio, išmanančių kaip konstruojamas šou, suokalbis į vieną vietą surinkti tokius skystakošius ir nekepėlius, kad jų fone į sceną  valstiečių vedlys įžengtų kaip gandras, iš aukšto žvelgiantis į išsigandusias kvarkles?

Bet apskritai vyravo šventiška atmosfera. Mitingą papuošusios įžymybės buvo gero ūpo, gaila, nebuvo pasirūpinta sienele, prie kurios jos būtų pozavusios bulvarinės žiniasklaidos kameroms. Jokios agresijos ar grėsmės esamai tvarkai, niekas nieko nesirengė keisti, galiausiai net užmiršta, prieš ką čia protestuojama ir ko reikalaujama.

Be abejo, virš Seimo valdančiosios daugumos, nepateisinusios lūkesčių, daug  pažadėjusios, bet mažai ištesėjusios,  prigavusios rinkėjus,  tvenkiasi nepasitenkinimo debesys. Bet ar kas pasikeistų, jeigu jos vietą užimtų opozicija?

Į šį klausimą buvo atsakyta mitinge, kai anaiptol nesusigėdę politikos lyderiai patogiai buvo susodinti scenoje – ši mizanscena gyvai  priminė I. Krylovo pasakėčią “Kvartetas”: kad ir kiek muzikantai(  R. Karbauskis ir Anūkas) persėdinėtų , keisdamiesi vietomis, pati muzika( politika) nesikeičia ir negerėja. Paskesnis Seimo balsavimas, atmetęs pirmalaikų rinkimų idėją, jau buvo tik laiko gaišinimas.

Mitingas, nežinia prieš ką ir dėl ko protestavęs, kaip ir M. Basčio apkalta, tapo saugiu susikaupusio  garo (visuomenės nepasitenkinimo) nuleidimo vožtuvu. 

E. Zola į mitingą  neatvyko

A. Tapinas papiknaudžiavo išsilavinimu, pasitelkdamas  E. Zola analogiją.  Panašumą tarp klasiko „Aš kaltinu“ ir A. Tapino „Mes kaltinam!“  galima įžvelgti, bet tik atvirkščią. Tobulas  ženklų sukeitimas.

E. Zola,  1898 m. paskelbęs Paryžiaus laikraštyje  garsųjį “J’Accuse”, kaltino visą Trečiąją Prancūzijos respubliką, jos korumpuotą valdžią, nupirktą parlamentą ir parsidavusius  teismus, kurie pagal prancūzų karinės žvalgybos klastotes nuteisė žydų kilmės  Generalinio štabo kapitoną Alfredą Dreyfusą. “Tėvynės išdaviko” teismo procesas  tapo širma, pridengusia valdžios epochinę  Panamos kanalo aferą, ir naciją suvienijusia patriotizmo vėliava.  Todėl rašytojas, išdrįsęs ginti A. Dreyfusą, pats buvo paskelbtas nacijos priešu  ir šlovingos Prancūzijos išdaviku, nevertu mažiausio  pasigailėjimo.

Nuo valdžios rūstybės( teismo skirtos bausmės) ir įtūžusios minios linčo teismo Prancūziją neva  apšmeižęs ir nacijos garbę  įžeidęs  “Aš kaltinu” autorius   turėjo sprukti į Londoną.  Grįžęs į tėvynę, klasikas mirė nuo smalkių, anot  vienos iš nepatvirtintų  versijų, “patriotams” užkimšus kaminą.

Kadangi A. Tapinas minią ragino dar uoliau pasmerkti M. Bastį ir jo apkaltą sugriovusį  Seimą, žurnalisto  patriotiškai nusiteikę piliečiai nesiruošia nuodyti smalkėmis, jam nereikia bėgti nuo valdžios ir  minios įtūžio. Atvirkščiai, Trispavėmis ginkluota  minia ( bent jau virtualiai  internete) jį nešioja ant rankų, o prezidentė  už “Mes kaltinam!” galėtų apdovanoti  dar vienu ordinu. Niekas nesistebėtų, nepyktų ir nekaltintų.

„Sukurti priešą“

Taip pavadintas žymaus italų intelektualo ir rašytojo Umberto Ecco esė, kuriame jis teigia: „Turėti priešą svarbu ne vien tam , kad apibrėžtume savo tapatybę, bet ir kad įgytume kliūtį, su kuria galėtume sulyginti savo vertybių sistemą ir su ja susirėmę parodyti savo vertę. Todėl kai nėra priešo – jį reikia sukurti“.

 Smagu, kad bent čia nesame provincialai ir neatsiliekame nuo pasaulio madų. Ir kitos  garbingos tautos neišvengia priklausomybės nuo priešų.  Lietuvoje priešų( gal raganų?) medžioklės sezonas tęsiasi. Galite, gerbiamas Seimo nary  Artūrai, pamažėle jau pradėti krautis savo mantą. Jūsų pavardė įtraukta į A.Tapino paraišką, kuri Seimui yra  įstatymas.