V.Vasiliauskas: Neišgydoma priklausomybė nuo priešo
(30)
Spėriai blėsta iš visuomenės atminties buvusio Seimo nario Mindaugo Basčio paveikslas ir jo įkvėptas Andriaus Tapino mitingas. Tačiau istorija anaiptol nepasibaigusi – keisis tik jos veikėjai, nes priešo poreikis niekur nedingo. Ką veiktų be priešo mūsų valdžia ir ją aptarnaujanti žiniasklaida?
|
||||
Valdas Vasiliauskas. (Irmanto Sidarevičiaus nuotr.)
|
Ačiū M. Basčiui
Pirmas padėkoti M. Basčiui turėtų pats A. Tapinas, kuriam jis nukrito iš dangaus nelyg keptas karvelis. Net publikos numylėtiniui A. Tapinui nėra lengva išlaikyti visuomenės dėmesį : tik atsipalaiduok – ir ji jau garbina kitus TV ir “Facebook’o” stabus. M. Bastys ir Seimo balsavimas išaugino prigesusiam A. Tapinui naujus galingus sparnus, kuriais jis, reinkarnavęsis į Emilį Zolą su jo nemirtingu “Aš kaltinu” ( J’Accuse), perskrodė it kometa visą Lietuvos žiniasklaidos erdvę ir triumfališkai nutūpė prie Seimo Nepriklausomybės aikštėje.
Tokį pat garsų ačiū M. Basčiui turėtų tarti ir LRT , tiksliau- visuomeninį transliuotoją valdantys privatūs TV verslininkai, ištaikę progą atsigriebti už Seimo iškrėstą šunybę – sudarytą laikinąją komisiją, kuri kėsinasi jiems primygti uodegą. Todėl LRT ypač noriai ir atkakliai kėlė pirmalaikių parlamento rinkimų lozungą: su visu susikompromitavusiu Seimu skradžiai žemę prasmegtų ir ta nelaboji komisija( daktaro Vytauto Rubavičiaus įžvalga).
O nukraujavusiems liberalams ir konservatoriams M. Basčio istorija buvo kaip vaistai. Ypač Tėvynės sąjungai- Lietuvos krikščionims demokratams, leidę bent laikinai užmiršti partijos atsinaujinimo programą ištikusį konfūzą, kai du viltis teikę kregždžiukai pasirodė besą gegužiukai.
Neturėtų bloguoju M. Basčio minėti ir valstiečiai su R. Karbauskiu, gavę pauzę atsipūsti nuo įkyrios it musė opozicijos, neatstojančios dėl rusiškų trąšų ir užgobtų lietuviškų žemių.
M. Basčiui turėtų nulenkti galvą ir visas Lietuvos elitas, kurį jis savo lokaliu skandalu apsaugojo nuo grandiozinio skandalo, neleisdamas jam įsisiūbuoti, – “V. Tomkaus sąrašo”, kabinančio tą pačią KGB temą iš pašaknų. Tačiau tomis pat dienomis dirbtinai sukeltos aistros dėl M. Basčio ir balsavimo Seime leido Lietuvos elitui nusigręžti nuo V. Tomkaus chuliganiškai po nosimi pakišto veidrodžio ir nematyti savo kreivo veido, lyg “Respublikos” vyr. redaktorius tik dar sykį taisytų juokus ir pokštautų.
Ne vienas iš to sąrašo arba jų palikuonys ropštėsi į sceną su dar karštesniais kaltinimais M. Basčiui ir jo neišvijusiam Seimui. Neabejoju, kad vaikai neatsako už tėvus, bet ar tie vaikai turi moralinę teisę kalti prie kryžiaus svetimus tėvus, panašius į jų gimdytojus? Ką apie tai manytų pats A. Tapinas?
Kopija pranoko originalą
A. Tapinas priešais Seimą surengė tikrą Lietuvos politikų autodafe. Dėl prarastos iniciatyvos turėtų susirūpinti net pati D. Grybauskaitė, kuri andai mokinėliams gyrėsi, kad prieš ją dreba galingiausi Lietuvos politikai . Bet prieš prezidentę kinkų drebėjimas vyrus kaip mūrus ištikdavo už uždarų durų, o čia prieš žurnalistą - viešai, tūkstantinės džiūgaujančios minios akivaizdoje, filmuojant TV kameroms, transliuojant tiesiogiai internetu visai Lietuvai.
Kadangi pats M. Bastys, turėjęs šiame spektaklyje suvaidinti atpirkimo ožio vaidmenį, suskubo atsistatydinti( protingas tokioje situacijoje žingsnis), jo dubleriu savo noru tapo Seimo pirmininkas V. Pranckietis. Dubleris su užduotimi susidorojo be priekaištų, suvaidinęs idealų atpirkimo ožį, kuris prisiėmė visas būtas ir nebūtas Seimo nuodėmes ir gėdas. Žiūrovai buvo užganėdinti - kopija pranoko originalą.
Prašalaičiui net galėjo kilti įtarimas : ar čia ne A. Tapino ir R. Karbauskio, išmanančių kaip konstruojamas šou, suokalbis į vieną vietą surinkti tokius skystakošius ir nekepėlius, kad jų fone į sceną valstiečių vedlys įžengtų kaip gandras, iš aukšto žvelgiantis į išsigandusias kvarkles?
Bet apskritai vyravo šventiška atmosfera. Mitingą papuošusios įžymybės buvo gero ūpo, gaila, nebuvo pasirūpinta sienele, prie kurios jos būtų pozavusios bulvarinės žiniasklaidos kameroms. Jokios agresijos ar grėsmės esamai tvarkai, niekas nieko nesirengė keisti, galiausiai net užmiršta, prieš ką čia protestuojama ir ko reikalaujama.
Be abejo, virš Seimo valdančiosios daugumos, nepateisinusios lūkesčių, daug pažadėjusios, bet mažai ištesėjusios, prigavusios rinkėjus, tvenkiasi nepasitenkinimo debesys. Bet ar kas pasikeistų, jeigu jos vietą užimtų opozicija?
Į šį klausimą buvo atsakyta mitinge, kai anaiptol nesusigėdę politikos lyderiai patogiai buvo susodinti scenoje – ši mizanscena gyvai priminė I. Krylovo pasakėčią “Kvartetas”: kad ir kiek muzikantai( R. Karbauskis ir Anūkas) persėdinėtų , keisdamiesi vietomis, pati muzika( politika) nesikeičia ir negerėja. Paskesnis Seimo balsavimas, atmetęs pirmalaikų rinkimų idėją, jau buvo tik laiko gaišinimas.
Mitingas, nežinia prieš ką ir dėl ko protestavęs, kaip ir M. Basčio apkalta, tapo saugiu susikaupusio garo (visuomenės nepasitenkinimo) nuleidimo vožtuvu.
E. Zola į mitingą neatvyko
A. Tapinas papiknaudžiavo išsilavinimu, pasitelkdamas E. Zola analogiją. Panašumą tarp klasiko „Aš kaltinu“ ir A. Tapino „Mes kaltinam!“ galima įžvelgti, bet tik atvirkščią. Tobulas ženklų sukeitimas.
E. Zola, 1898 m. paskelbęs Paryžiaus laikraštyje garsųjį “J’Accuse”, kaltino visą Trečiąją Prancūzijos respubliką, jos korumpuotą valdžią, nupirktą parlamentą ir parsidavusius teismus, kurie pagal prancūzų karinės žvalgybos klastotes nuteisė žydų kilmės Generalinio štabo kapitoną Alfredą Dreyfusą. “Tėvynės išdaviko” teismo procesas tapo širma, pridengusia valdžios epochinę Panamos kanalo aferą, ir naciją suvienijusia patriotizmo vėliava. Todėl rašytojas, išdrįsęs ginti A. Dreyfusą, pats buvo paskelbtas nacijos priešu ir šlovingos Prancūzijos išdaviku, nevertu mažiausio pasigailėjimo.
Nuo valdžios rūstybės( teismo skirtos bausmės) ir įtūžusios minios linčo teismo Prancūziją neva apšmeižęs ir nacijos garbę įžeidęs “Aš kaltinu” autorius turėjo sprukti į Londoną. Grįžęs į tėvynę, klasikas mirė nuo smalkių, anot vienos iš nepatvirtintų versijų, “patriotams” užkimšus kaminą.
Kadangi A. Tapinas minią ragino dar uoliau pasmerkti M. Bastį ir jo apkaltą sugriovusį Seimą, žurnalisto patriotiškai nusiteikę piliečiai nesiruošia nuodyti smalkėmis, jam nereikia bėgti nuo valdžios ir minios įtūžio. Atvirkščiai, Trispavėmis ginkluota minia ( bent jau virtualiai internete) jį nešioja ant rankų, o prezidentė už “Mes kaltinam!” galėtų apdovanoti dar vienu ordinu. Niekas nesistebėtų, nepyktų ir nekaltintų.
„Sukurti priešą“
Taip pavadintas žymaus italų intelektualo ir rašytojo Umberto Ecco esė, kuriame jis teigia: „Turėti priešą svarbu ne vien tam , kad apibrėžtume savo tapatybę, bet ir kad įgytume kliūtį, su kuria galėtume sulyginti savo vertybių sistemą ir su ja susirėmę parodyti savo vertę. Todėl kai nėra priešo – jį reikia sukurti“.
Smagu, kad bent čia nesame provincialai ir neatsiliekame nuo pasaulio madų. Ir kitos garbingos tautos neišvengia priklausomybės nuo priešų. Lietuvoje priešų( gal raganų?) medžioklės sezonas tęsiasi. Galite, gerbiamas Seimo nary Artūrai, pamažėle jau pradėti krautis savo mantą. Jūsų pavardė įtraukta į A.Tapino paraišką, kuri Seimui yra įstatymas.
Pasidalink:


Nepykite komentatoriai, bet komentarai su keiksmažodžiais bus šalinami automatiškai, be atsiprašymo.
