V.Vasiliauskas: A.Slavino sąrašas

A.Slavinas, KGB pulkininkas, pokario NKVD Lietuvoje kontražvalgybos  vadovas, kurio taikinių sąraše buvo lietuvių  rezistencijos, pokariopartizanų,  emigracijos iškiliausios asmenybės. Jeigu  saugumas negalėdavo jų laisvajame pasaulyje pasiekti fiziškai, pagal atskirus operacijų planus bandydavo juos paversti „politiniais lavonais“ , pakišdamas Vakarų žiniasklaidai kSALlasotes apie jų tariamą kolaboravimą su naciais.

Nepriklausomybės  atgavimo išvakarėse A.Slavinas dar iš Sovietų Sąjungos evakuavosi  su šeima į Vakarus, be abejo, su užduotimi ir savo sąrašu. Saugiai įsikūręs tuometės Vakarų Vokietijos sostinėje Bonoje, ėmėsi įprasto darbo, šiek tiek pakoreguodamas akcentus. Anksčiau buvo puolami „reakcingi emigracijos sluoksniai“,“ buržuaziniai nacionalistai“, nūnai- ką tik atgavusi nepriklausomybę Lietuvos valstybė.

1993m. A.Slavinas įtakingame vokiečių savaitraštyje “Die Zeit” paskelbė didžiulį straipsnį “Inscenizuotas sukilimas”,  kuriame vienu ypu apjuodinamas  1941m. Birželio sukilimas ir jo Laikinoji vyriausybė, taip pat pirmuosius žingsnius žengianti  Lietuvos valstybė,pagerbusi šiuos XX a. istorijos puslapius. KGB veterano  straipsnis- savotiškas lietuvių kovos už laisvę diskreditavimo konceptas – vėlesnių insinuacijų autoriai tik variavo A.Slavino tezes.

Tiesą sakant, nieko naujo nepasakė  ir pats A.Slavinas, tik apvertė aukštyn kojomis  oficialų Niurnbergo proceso “Dokumentą L- 180”-  savo kolegos SS brigadenfiurerio Walter Franz  Stahlecker ataskaitą, kurioje jis skundėsi, jog Kaune  pirmomis karo dienomis sunkiai sekėsi nacių klasta- sukurstyti vietinius gyventojus ir parodyti pasauliui , kad jie “patys pradėjo veikti prieš žydus”ir  kad pogromuose būtų  “neįmanoma pastebėti vokiečių valdžios vadovavimo”.  Ko realybėje  neparodė pasauliui SS generolas, tą parodė vokiečių žurnale KGB pulkininkas.

Antpuoliai prieš mūsų laisvės kovos simbolius nesiliauna iki šiol. Žiūrėk, Kauno “Lietūkio” garaže žudynių centre besišvaistantis geležine dalba blondinas vienam  “panašus” į Juozą Lukšą- Daumantą, kitai “pasirodė” , jog A.Ramanauskas –Vanagas dalyvavo Druskininkų žydų žudynėse. KGB- A.Slavino -  sąraše vienas pirmųjų visuomet figūravo ir J.Noreika- generolas Vėtra.

Pirmąsyk šią pavardę su Plungės žydų žudynėmis susiejo išeivijos raštininkas Aleksandras Pakalniškis, savo abejotinos literatūrinės ir istorinės  vertės knygas kepęs su grafomano įkarščiu. Iš čia J. Noreikos pavardė atsidūrė žydų žurnalisto Leonido Olšvango straipsnyje apie holokaustą Lietuvoje  vokiečių žurnale “Der Spiegel”. Nors netrukus paaiškėjo, kad tuo metu J.Noreikos Plungėje  ir būti nebuvo, dezinformacija  iki šiol  klaidina  net patyrusius žurnalistus.Kova dėl J. Noreikos- generolo Vėtros  persikėlė į Šiaulius, kur jis ėjo iki gestapo suėmimo ir išsiuntimo į Štuthofo koncentracijos stovyklą apskrities viršininko pareigas.

Čia vėlgi rimtų svarstymų vertas dalykas:  kiek atsakingas  galėjo būti J.Noreika, kaip ir jį į šias pareigas paskyrusi Laikinoji Vyriausybė, nes ji “valdė” neegzistuojančią valstybę. Anot ką tik atsiųsto Reicho generalinio komisaro  pirmojo kreipimosi į lietuvius, jis paskirtas “vadovauti buvusios  Lietuvos valstybės sričiai”( “das  Gebiet ehemaligen Freistaat Litauen”). Laikinoji Vyriausybė negalėjo būti atsakinga nei už lietuvių, nei už žydų likimą, nes vokiečiai įžengė į Lietuvą, kaip į priešo, su kuriuo jie kariauja,  okupuotą teritoriją, t. y. į Sovietrų Sąjungą.

 Todėl Indrės Makaraitytės emocingo  straipsnio “Delfi”  dramatiškus pasažus( “ J.Noreikos- Vėtros įsakymai suvarė žydus į getus, o getai po kelerių metų buvo likviduoti…”), atvėsintų tikrojo Šiaulių šeimininko , apygardos komisaro Hanso Gewecke  1941 m. rugpjūčio 13 d. pats pirmasis atsišaukimas:  “Lietuviai! Mane paskyrus Šiaulių apygardos Komisaru, tuoj perėmiau civilinę valdžią”.

 Ir “tuoj” komisaro serija  įsakymų : “1.Žydams draudžiama vaikščioti šaligatviais. Jie gali tik atitinkamos dešinės judėjimo linkmės gatvės pakraščiais vienas paskui kitą eiti (…)3. Žydai be amžiaus ir lyties skirtumo privalo prie krūtinės kairės pusės ir nugaros nešioti geltonos spalvos Dovydo žvaigždę 8-10 cm skerspjūvio dydžio“. 

Šių įsakymų, nuo kurių šiaušiasi plaukai,autoriaus šeimoje 1943 m. Šiauliuose gimė šiandien  garsi vokiečių filologė , ispanų ir prancūzų literatūros tyrinėtoja  Frauke Gewecke. Tataigi.

Naciai pažaisti savivaldą leido net getuose, kur veikė žydų tarybos ( Judenratai) , žydų policija, turėjusi teisę atrinkti(skirti “šainas”, galiojančias tik vieną mėnesį, skirtingų spalvų), kas dar  tinka darbui, o ką pasiųsti į mirtį. Tokios savivaldos ir tokios teisės niekas niekam nelinkėtų.

Ir kalbos apie žydų turto dalybas Lietuvoje smarkiai perdėtos. Jokių dalybų nebuvo. Naciai “tuoj” įvedė vokišką tvarką -  ir besigviešiančių žydų turto nebeliko. Ne dėl tvirtos moralės. Vokiečiai marodierius  nušaudavo vietoje, kaip Reicho nuosavybės vagis.

Atkūrusi nepriklausomybę Lietuva gavo sunkų ir skaudų palikimą- penkiasdešimt metų nutylėtą holokaustą, kai žydai, išžudyti vien dėl tautybės, virto “tarybiniais žmonėmis”, sugriautas sinagogas, laiptus iš žydų antkapių, nacių ir sovietų pagrobtos ar sunaikintos nuosavybės skolą. Lietuvos valstybė atsiprašė Izraelio tautos dėl lietuvių,prisidėjusių prie  Šoa.

Galutinis tautų susitaikymas įvyks, kai nebeliks nė vieno nenubausto karo  nusikaltėlio, susitepusio žydų krauju. Bet ar tai įmanoma be patikimo šių nusikaltėlių sąrašo, dėl kurio nesutariama,įvairių autorių  pateikiami variantai skiriasi  tūkstančiais? Kuo sunkesni nusikaltimai ir juos lydinti bausmė, tuo  būtini svaresni įrodymai, padedantys atskirti tiesą nuo nacių ir KGB klastočių,šiuolaikinių slavinų manipuliacijų.

Daug buvo  tikimasi iš prezidento Valdo Adamkaus dekretu 1998 m. įkurtos Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų  okupacinių režimų nusikaltimams įvertinti.  Prabėgo jau net dvidešimt metų – kur rezultatai? Kam Lietuvos valstybės išlaikoma  komisija atsiskaito? Žinome tik tiek, kad komisijos sekretoriato penki  darbuotojai  “Sodrai” mokesčius moka tvarkingai.

Tačiau net iš šios visiškai bergdžios komisijos galima išpešti naudos.Komisijos narys , buvęs Vilniaus geto vaikas ir raudonasis partizanas, dabar Izraelio generolas, ištikimai  25 metus tarnavęs savo šaliai ,žymus žydų  istorikas  Yitzhakas Aradas buvo  Lietuvos ir Lenkijos žiniasklaidoje apkaltintas dalyvavęs vokiečių okupacijos  metais Kaniūkų kaimo žudynėse. Mūsų Generalinė prokuratūra  2007 m.paskubėjo  net iškelti bylą.

Kilo skandalas , protestuodamas Y.Aradas pasitraukė iš komisijos, Izraelis, Lietuvos ir tarptautinės žydų bendruomenės pareikalavo įrodymų. Neturėdama įrodymų, Generalinė prokuratūra buvo priversta gėdingai pabrukti uodegą ir triukšmingai pradėtą  bylą patyliukais nutraukti. Tai puikus pavyzdys, kaip valstybė ir visuomenė turi ginti savo didvyrius ir moralinius autoritetus.

Ar ne panašiai dėl J.Noreikos – generolo Vėtros turėtų elgtis ir Lietuva, neatiduodama šio nacių ir sovietų kankinio, atgulusio kolektyviniame kape Tuskulėnuose, gatvės  ir žiniasklaidos rėksnių teismui? Žinoma, jeigu ji teisinė valstybė, kurioje neklaidžioja A.Slavino ir jo sąrašo šmėkla.