Žiauri nepilnametės panevėžietės žmogžudystė vėl prikėlė kalbas apie mirties bausmės sugrąžinimą, nors ES traukinys, kurio vagonas esame, seniai nuvažiavo į kitą pusę.
Mūsų šalyje mirties bausmė panaikinta žmogžudžiams, bet nepanaikinta nekaltam - nuo 1955 metų(!) veikiantis įstatymas leidžia nutraukti nėštumą iki 12-os savaičių motinos įsčiose gyvenančiam vaisiui. Gy-ve-nan-čiam! Su vaisiaus gyvybe leidžiama susidoroti motinos(!) nuožiūra, apie tai net nepranešus vyrui, vaisiaus tėvui. Tai labai paranku gegutėms, kai užsimezgęs vaisius yra neištikimybės pasekmė.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, kuria visos ginčo šalys mėgina remtis, 2-asis straipsnis „Teisė į gyvybę“ neteigia, kad gyvybė ginama tik gimus vaikui.
Vienos konferencijos Seime metu medicinos mokslų daktaras Danielius Serapinas, beje, kaip ir kiti jo kolegos, kalbėjo, kad sukūrus daug patogių ir unikalių apsisaugojimo priemonių galima visiškai išvengti pastoti.
Svarbiausia, kalbėjo mokslininkai, yra tai, kad mokslas atmetė šarlataniškas tiesas, jog žmogumi galima laikyti tik gimusį kūdikį. Įrodyta, kad moters įsčiose įsižiebusi gyvybė turi genetinį DNR kodą, pagal kurį galima atsekti augančio vaisiaus sveikatos būklę, būsimo charakterio savybes, net galimo gyvenimo, jam ar jai gimus, trukmę. Tad kai kalbama apie neginčijamą įstatymu suteiktą moters teisę nutraukti nėštumą, iš esmės kalbama apie pačios valstybės ir visuomenės leidimą sunaikinti užsimezgusią gyvybę. Drąsesni pasakytų, kad pati valstybė savo senu įstatymu yra sankcionavusi vaisiaus nužudymą, gyvybės atėmimą.
Panevėžyje žiaurūs žmonės sunaikino nepilnametės gyvybę. Ne vien kūną - sueities vaisių, bet ir Dievo duotą gyvybę. Dar ir todėl išgyvenome didelį dvasinį sukrėtimą.
Įsikalta ar įkalta nuostata, kad moters teisė gimdyti ar atsikratyti yra aukštesnė, svarbesnė, nei vaisiaus teisė gimti, nei gyvybės teisė išlikti, leidžia daugiau turėti asmeninių išskaičiavimų ir būti savotiškai patogi - juk šalyje nesiautėja nei karas, nei maras, nei badas. Turėti kuo daugiau patogumų kitų, net gyvybės, sąskaita neprieštarauja normalaus elgesio normoms - 40 tūkst. abortų per metus tėra ES vidurkis! Kai nevertinama gyvybė įsčiose, tai ko taip šaukiama nužudžius paauglę? Kodėl tokio stipraus streso visuomenė nepatiria aptikus 40 pasikorusių paauglių malkinėse, ant medžių šakų, tarpuvartėse, nusiskandinusių, iššokusių iš daugiaaukščių? Todėl, kad tie iš gyvenimo išėjo savo noru? Tai jų, paauglių, teisė? O vaisiaus gyvybė iš gyvenimo pasitraukė kieno noru? Vaisius dar nesusiformavęs? Bet gyvybė juk susiformavusi, ji net turi DNR kodą - savo likimą! Kai moteris savo teise atima vaisiaus gyvybę, esame priversti tyliai nuleisti akis - tą leidžia įstatymas! Tauta traukiasi it šagrenės oda, o atimti vaisiui gyvybę leidžiama laisvu moters apsisprendimu.
Kodėl vaisiaus gyvybė nelaikoma didžiausiu valstybės turtu, o tik vienos moters, net ne jos vyro, nuosavybe? Štai kur esmių esmė. Žiaurumas prasideda moters įsčiose tą pačią akimirką, kai nusprendžiama sunaikinti žmogaus gyvybę, paskui tas žiaurumas, ta nuodėmė neišnyksta kad ir kaip džiaugtumeis esanti išlaisvėjusi...
Žiauriausia, kad tas gyvybės sunaikinimas pavedamas gydytojui. Pagal moters ir įstatymo nurodymus gydytojas tampa budeliu. O sakome ir rašome, kad paskutinis Vilniaus budelis išnyko XVIII amžiaus pirmoje pusėje.
Mirties bausmės teko atsisakyti ne todėl, kad mes patys to siekėme ar kad to įsakmiai pareikalavo Žmogaus teisių deklaracija. Žiaurių bausmių taikymą paneigė istorinė valstybių patirtis. Sakykim, senasis Vokietijos Karolinos baudžiamojo proceso ir baudžiamosios teisės kodeksas numato, kad: a) už išdavystę žmogus buvo ketvirčiuojamas - nukapojamos galūnės; b) pinigų padirbinėtojai sudeginami; c) tokia pat bausmė taikoma burtininkams, ištvirkėliams, bažnyčių vagims, turto padegėjams; d) apsivogęs triskart iš eilės pakariamas; e) už vaiko nužudymą - užkasamas gyvas, pasmeigiamas ant iešmo, paskandinamas.
Net už nedidelius nusikaltimus taikytos luošinimo bausmės, trėmimai, konfiskuojamas visas turtas. Visa viduramžių Europa buvo nutvieksta laužų.
Pernelyg griežtų bausmių sistema visiškai nuslopino žmoniškumą, užuojautą, atėmė teisę išpirkti kaltę geru darbu ir elgesiu prieš aukos artimuosius, visuomenę, valstybę.
Galiausiai patys įstatymai tampa dviprasmiški: valdžia, nubaudusi myriop už nužudymą, pati sankcionuoja nusikaltusiojo žudymą.
Niekas negali sumenkinti aukos, jos artimųjų kančių, bet artimuosius turi ir žmogžudys - ar kas gali lengvai įsivaizduoti, kaip žiauriai visą gyvenimą turės kentėti visiškai nekalti žmogžudžio vaikai, broliai, seserys. Įstatymas, netapęs gyvenimo savastimi, elgesio norma, atlieka rimbo, o ne teisinės sąmonės ugdytojo vaidmenį.
Drįstu manyti, kad mūsų visuomenės narių dauguma jau yra praaugusi keršto kulto laikų dvasią. Esu sutikęs ir kategoriškų žmonių, kurie mano, kad bausmių dydis turi atitikti tautos dvasinio būvio dydį ir kad tasai dabarties dvasinis būvis mirties bausmę priima kaip savaime suprantamą dalyką, lygiai kaip ir moters norą savarankiškai, savavališkai nuspręsti - vaisiui gimti ar žūti. Tuomet reikėtų klausti, kam išvis sukurtas žmogus - tik dabarčiai ar ir ateičiai?
Gyvybė užsimezga ateičiai. Taigi nužudoma ne tik vaisius, bet ir jo ateitis.
Tačiau negalima gyventi vien sopulinga praeitimi. Gyvenkime viltimi, kad mūsų moteriškoji žavioji pusė bus aukštinama ne tik dėl didelių darbų, bet ir dėl to, kad pirmoji stojo už pradėto vaisiaus gyvybės išsaugojimą. Taip, ko gero, būtų galima geriausiai prisidėti prie Tėvynės ir tautos išlikimo.
Žiauri nepilnametės panevėžietės žmogžudystė vėl prikėlė kalbas apie mirties bausmės sugrąžinimą, nors ES traukinys, kurio vagonas esame, seniai nuvažiavo į kitą pusę.
Mūsų šalyje mirties bausmė panaikinta žmogžudžiams, bet nepanaikinta nekaltam - nuo 1955 metų(!) veikiantis įstatymas leidžia nutraukti nėštumą iki 12-os savaičių motinos įsčiose gyvenančiam vaisiui. Gy-ve-nan-čiam! Su vaisiaus gyvybe leidžiama susidoroti motinos(!) nuožiūra, apie tai net nepranešus vyrui, vaisiaus tėvui. Tai labai paranku gegutėms, kai užsimezgęs vaisius yra neištikimybės pasekmė.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, kuria visos ginčo šalys mėgina remtis, 2-asis straipsnis „Teisė į gyvybę“ neteigia, kad gyvybė ginama tik gimus vaikui.
Vienos konferencijos Seime metu medicinos mokslų daktaras Danielius Serapinas, beje, kaip ir kiti jo kolegos, kalbėjo, kad sukūrus daug patogių ir unikalių apsisaugojimo priemonių galima visiškai išvengti pastoti.
Svarbiausia, kalbėjo mokslininkai, yra tai, kad mokslas atmetė šarlataniškas tiesas, jog žmogumi galima laikyti tik gimusį kūdikį. Įrodyta, kad moters įsčiose įsižiebusi gyvybė turi genetinį DNR kodą, pagal kurį galima atsekti augančio vaisiaus sveikatos būklę, būsimo charakterio savybes, net galimo gyvenimo, jam ar jai gimus, trukmę. Tad kai kalbama apie neginčijamą įstatymu suteiktą moters teisę nutraukti nėštumą, iš esmės kalbama apie pačios valstybės ir visuomenės leidimą sunaikinti užsimezgusią gyvybę. Drąsesni pasakytų, kad pati valstybė savo senu įstatymu yra sankcionavusi vaisiaus nužudymą, gyvybės atėmimą.
Panevėžyje žiaurūs žmonės sunaikino nepilnametės gyvybę. Ne vien kūną - sueities vaisių, bet ir Dievo duotą gyvybę. Dar ir todėl išgyvenome didelį dvasinį sukrėtimą.
Įsikalta ar įkalta nuostata, kad moters teisė gimdyti ar atsikratyti yra aukštesnė, svarbesnė, nei vaisiaus teisė gimti, nei gyvybės teisė išlikti, leidžia daugiau turėti asmeninių išskaičiavimų ir būti savotiškai patogi - juk šalyje nesiautėja nei karas, nei maras, nei badas. Turėti kuo daugiau patogumų kitų, net gyvybės, sąskaita neprieštarauja normalaus elgesio normoms - 40 tūkst. abortų per metus tėra ES vidurkis! Kai nevertinama gyvybė įsčiose, tai ko taip šaukiama nužudžius paauglę? Kodėl tokio stipraus streso visuomenė nepatiria aptikus 40 pasikorusių paauglių malkinėse, ant medžių šakų, tarpuvartėse, nusiskandinusių, iššokusių iš daugiaaukščių? Todėl, kad tie iš gyvenimo išėjo savo noru? Tai jų, paauglių, teisė? O vaisiaus gyvybė iš gyvenimo pasitraukė kieno noru? Vaisius dar nesusiformavęs? Bet gyvybė juk susiformavusi, ji net turi DNR kodą - savo likimą! Kai moteris savo teise atima vaisiaus gyvybę, esame priversti tyliai nuleisti akis - tą leidžia įstatymas! Tauta traukiasi it šagrenės oda, o atimti vaisiui gyvybę leidžiama laisvu moters apsisprendimu.
Kodėl vaisiaus gyvybė nelaikoma didžiausiu valstybės turtu, o tik vienos moters, net ne jos vyro, nuosavybe? Štai kur esmių esmė. Žiaurumas prasideda moters įsčiose tą pačią akimirką, kai nusprendžiama sunaikinti žmogaus gyvybę, paskui tas žiaurumas, ta nuodėmė neišnyksta kad ir kaip džiaugtumeis esanti išlaisvėjusi...
Žiauriausia, kad tas gyvybės sunaikinimas pavedamas gydytojui. Pagal moters ir įstatymo nurodymus gydytojas tampa budeliu. O sakome ir rašome, kad paskutinis Vilniaus budelis išnyko XVIII amžiaus pirmoje pusėje.
Mirties bausmės teko atsisakyti ne todėl, kad mes patys to siekėme ar kad to įsakmiai pareikalavo Žmogaus teisių deklaracija. Žiaurių bausmių taikymą paneigė istorinė valstybių patirtis. Sakykim, senasis Vokietijos Karolinos baudžiamojo proceso ir baudžiamosios teisės kodeksas numato, kad: a) už išdavystę žmogus buvo ketvirčiuojamas - nukapojamos galūnės; b) pinigų padirbinėtojai sudeginami; c) tokia pat bausmė taikoma burtininkams, ištvirkėliams, bažnyčių vagims, turto padegėjams; d) apsivogęs triskart iš eilės pakariamas; e) už vaiko nužudymą - užkasamas gyvas, pasmeigiamas ant iešmo, paskandinamas.
Net už nedidelius nusikaltimus taikytos luošinimo bausmės, trėmimai, konfiskuojamas visas turtas. Visa viduramžių Europa buvo nutvieksta laužų.
Pernelyg griežtų bausmių sistema visiškai nuslopino žmoniškumą, užuojautą, atėmė teisę išpirkti kaltę geru darbu ir elgesiu prieš aukos artimuosius, visuomenę, valstybę.
Galiausiai patys įstatymai tampa dviprasmiški: valdžia, nubaudusi myriop už nužudymą, pati sankcionuoja nusikaltusiojo žudymą.
Niekas negali sumenkinti aukos, jos artimųjų kančių, bet artimuosius turi ir žmogžudys - ar kas gali lengvai įsivaizduoti, kaip žiauriai visą gyvenimą turės kentėti visiškai nekalti žmogžudžio vaikai, broliai, seserys. Įstatymas, netapęs gyvenimo savastimi, elgesio norma, atlieka rimbo, o ne teisinės sąmonės ugdytojo vaidmenį.
Drįstu manyti, kad mūsų visuomenės narių dauguma jau yra praaugusi keršto kulto laikų dvasią. Esu sutikęs ir kategoriškų žmonių, kurie mano, kad bausmių dydis turi atitikti tautos dvasinio būvio dydį ir kad tasai dabarties dvasinis būvis mirties bausmę priima kaip savaime suprantamą dalyką, lygiai kaip ir moters norą savarankiškai, savavališkai nuspręsti - vaisiui gimti ar žūti. Tuomet reikėtų klausti, kam išvis sukurtas žmogus - tik dabarčiai ar ir ateičiai?
Gyvybė užsimezga ateičiai. Taigi nužudoma ne tik vaisius, bet ir jo ateitis.
Tačiau negalima gyventi vien sopulinga praeitimi. Gyvenkime viltimi, kad mūsų moteriškoji žavioji pusė bus aukštinama ne tik dėl didelių darbų, bet ir dėl to, kad pirmoji stojo už pradėto vaisiaus gyvybės išsaugojimą. Taip, ko gero, būtų galima geriausiai prisidėti prie Tėvynės ir tautos išlikimo.
Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
