respublika.lt

V.Sinica: Mokslininkai bijo atsidurti V.Radžvilo vietoje (34)

2018 gegužės mėn. 10 d. 07:18:11
Justina GAFUROVA

Nepriklausomoje Lietuvoje demokratinės ir laisvos šalies atributai vis dažniau primena tik butaforinius žaisliukus. Išdrįsę kritikuoti savo darbdavius ar partinius lyderius, žmonės stumiami iš postų, iš jų tyčiojamasi, atimamos socialinės garantijos, pragyvenimo šaltinis. Tai metodai, kurių imamasi paprotinti mąstančius kitaip. Filosofo profesoriaus Vytauto Radžvilo politinis persekiojimas Vilniaus universitete (VU), pasibaigęs profesoriaus eliminavimu – dar vienas to įrodymas.

 

- Kilus visuomenės pasipiktinimui dėl prof. V.Radžvilo darbo vietos naikinimo, VU TSPMI išplatino informaciją, esą tai tik profesorių etatų mažinimas, o su pažiūromis tai visiškai nesusiję. Ar universiteto bendruomenė tuo tiki?

- Universiteto bendruomenė, sekanti šią istoriją, yra pasidalijusi. Vieni skeptiški, kiti palaiko prof. Radžvilą, turbūt daugiausiai studentų tiesiog nori, kad viskas baigtųsi taikiai. Protestuose prieš TSPMI ir prieš Radžvilą nebuvo daug studentų,  rodo, kad dauguma jų nėra tikri, kurioje pusėje tiesa, ir nelinkę angažuotis. Deja, administracijos veiksmai prieš prof. Radžvilą nepalieka galimybės „neeskaluoti konflikto“, tą jis galėtų tik susitaikydamas su politiniu susidorojimu. Teko girdėti, kad šiuo metu nei vienos stovyklos nepalaikę studentai masiškai rašosi kreipimąsi dėl prof. Radžvilo etato ir kursų išsaugojimo. Tai leidžia tikėti, kad akademinės laisvės ir paties Radžvilo dėstymo svarbos suvokimas tarp studentų - gyvas ir stiprus.

Administracijos teiginių pagrįstumą geriausiai įvertinti padeda paprastas klausimas: kurio dar profesoriaus, be administraciją kritikavusio ir pažiūromis neįtikusio V.Radžvilo, etatas yra naikinamas? Patogus atsitiktinumas – tik jo vieno.

-  Ar normalu, kad profesoriaus skaitomas dalykas iš privalomo į pasirenkamą buvo pervestas dėl 9 studentų skundo, nors po to į instituto vadovybę kreipėsi daugiau kaip 20 alumnų, išreikšdami palaikymą profesoriui, bet į tai nebuvo atsižvelgta?

- Tai, kaip administracija reaguoja į skirtingus studentų ir alumnų raštus, akivaizdžiai liudija dvigubus standartus, taikomus ideologiškai „tinkamiems“ ir „netinkamiems“ skundams. Ne kartą minėjau viešai, kad 2010 m. į TSPMI administraciją dėl nekompetentingo N.Arlauskaitės dėstymo kreipėsi 60 studentų. Rusų filologė, neturinti jokių publikacijų sociologijos srityje, dėstė socialines teorijas, tiksliau jų vienos ideologinės krypties dalį – kritinę teoriją (neomarksizmą). Tada apeliacija teikta vien dėl nekompetentingo kurso organizavimo, vertinimo, dėstymo, jokių užuominų į turinį iš studentų pusės nebuvo, nors kursas buvo iš tiesų skandalingas, per paskaitas buvo rodomi video su nuogais transseksualais („Paris is Burning“, 1990). Tada administracija mus įtarė „puolimu dėl dėstytojos pažiūrų.“ Kitais metais dėl tos pačios dėstytojos studentai kreipėsi vėl, šįkart apie 20 studentų. Ir vėl nieko nebuvo daroma. Šiandien N.Arlauskaitė TSPMI yra profesorė, kartu su kita prof. D.Jakniūnaite vadovauja Politikos ir medijų magistro programai, sukūrė ir dėsto feminizmo kursą.

Palyginkime su V.Radžvilu. Dėl jo kurso 9 studentai pasiskundė vieną kartą, skunde (formaliai, prašyme) nurodė, kad „euroskeptiškos pažiūros iškreipia supratimą apie Europos Sąjungą“, o jo „išsakomas subjektyvus požiūris į Europos Sąjungą neleidžia susipažinti su platesniu  esamu  akademiniu diskursu.“ Tai atvirai ideologinė kritika už neteisingą nuomonę. Visgi prašymas patenkintas, kursas paverstas pasirenkamu, nors buvo būtinas deklaruojamiems magistro programoms tikslams – supažindinti su Europos idėjos raida. Nieko keista, nes vieša paslaptis, kad būtent dėl tų pačių priežasčių V.Radžvilas ir buvo nepriimtinas administracijai. Pastaroji, beje, pernai dar prieš prasidedant semestrui siūlė studentams rašyti prašymus dėl individualaus studijų plano, kad nereikėtų klausytis V.Radžvilo, tą liudija kurso seniūnės laiškai.

Jūsų minimi daugiau nei 20 kursą lankę TSPMI alumnai sureagavo kreipdamiesi su prašymu palikti kursą privalomu, nes 9 studentų skundo argumentai yra klaidinantys ir nepagrįsti, todėl ir prašymas netenkintinas. Tik po gero pusmečio alumnai patys išprašė atsakymą, kad jų raštas jau įvertintas ir atmestas, jiems nei žinant, nei dalyvaujant. Administracija tai motyvavo tiesiog tragikomiškai - esą daugumai pasirašiusiųjų minėtas kursas buvo pasirenkamas, todėl jie negali reikalauti, kad jis būtų privalomas. Tačiau, kai studentai, kuriems kursas privalomas, prašo, kad jis būtų pasirenkamas, prašymas tenkinamas. Ironija akivaizdi. Jau nekalbant apie tai, kad vertinant raštus reikia žiūrėti ne kas juos pasirašo, o į argumentus. Šiuo atveju - sugebėti pripažinti, kad 9 studentų argumentai - ideologizuoti ir niekiniai. Galiausiai šiuo metu naikinama tik V.Radžvilo darbo vieta, jam ciniškai siūloma rungtis dėl kitos specializacijos profesoriaus vietos. TSPMI komentuoja, kad „aktyviam profesoriui tai neturėtų sudaryti problemų“. V.Radžvilas turi daugybę akademinių publikacijų, tačiau kokia prasmė iš publikacijų, kurios neatitinka srities, į kurią kandidatuoji? Dvigubi standartai ideologiškai palankiems ir nepalankiems dėstytojams institute yra akivaizdūs, tad nieko keisto, jog tautinių ir moraliai konservatyvių pažiūrų dėstytojų institute ir jo taryboje beveik nėra.

- Pats esate VU filosofijos doktorantas. Viešai nevengiate išreikšti palaikymo V.Radžvilui, taip pat kritikuojate Lietuvoje sparčiai plintantį liberalizmą. Nebaisu, kad tai gali apsunkinti disertacijos gynimą?

- Mano disertacijos tema - „Europos vienijimo filosofiniai pagrindai“, vadovas - Vytautas Radžvilas. Tai kaip tik ta tematika, kurios kursas pernai po studentų skundo buvo paverstas pasirenkamu.

Šiandien akademiniame gyvenime tokia rizika yra visur, tačiau VU filosofijos fakultetas - priešingai nei VU TSPMI – vis dar yra autentiškos akademinės laisvės ir atvirų diskusijų erdvė, tikiuosi, kad tokia ir liks. Filosofijos fakulteto dėstytojai yra pačių skirtingiausių pažiūrų, tačiau jų atstovai sugeba gerbti vieni kitus, diskutuoti, nemėgina susidoroti. Tiesa, stodamas susidūriau su agresyviu bandymu per pažintis blokuoti mano doktorantūrą, tačiau tai darė ne pačiame fakultete dirbanti profesorė. Iš fakulteto kolektyvo kol kas jaučiu tik geranoriškumą ir dalykiško elgesio pavyzdžius.

- 2016 m. po straipsnio „Apie nugalėtojus ir pralaimėtojus“ buvote atleistas iš Seimo narės Agnės Bilotaitės padėjėjo pareigų. Tą kartą kritikos pažėrėte konservatorių vadovybei ir Europos Sąjungos liberalioms idėjoms bei jų gynėjams. Galima sakyti, patyrėte, kiek kainuoja su darbdaviu nesuderintos politinės pažiūros?

- Situacija buvo plačiai nušviesta žiniasklaidoje, tačiau tai jokiu būdu nebuvo susidorojimas ir aš neturiu dėl ko skųstis. Seimo nario padėjėjo pareigos yra asmeninio politinio pasitikėjimo, t.y. jose gali dirbti tol, kol Seimo narys tavimi pasitiki ir sutinka jūsų įsitikimai. Galiu tik pagirti Agnę Bilotaitę, kad dirbdamas pas ją visus ketverius metus galėjau laisvai ir drąsiai kritikuoti TS-LKD liberalėjimo tendencijas, jos lyderio A.Kubiliaus požiūrį į Lenkiją, kalbos politiką, eurofederalistines nuotaikas. Žinau, kad dėl mano elgesio ir kritikos A.Bilotaitė patyrė didelį spaudimą iš partijos kolegų, tačiau niekada nebuvau varžomas ar „baramas“ už tiesmuką retoriką.

Manau, čia lemtingas buvo paties A.Kubiliaus požiūris. Nors esame visiškai skirtingų pažiūrų, reikia pripažinti, kad tai stipri asmenybė, lengvai priimanti kritiką, pasiruošusi dėl jos ginčytis, apsiginti, kartais ir pasijuokti. Kritikas frakcijoje jam nebuvo baisus, tad ir bandymų spręsti problemą, reikalaujant mano atleidimo, nebuvo. Lemtingas jūsų minimas straipsnis pasirodė partijai jau vadovaujant G.Landsbergiui, pačiame rinkimų įkarštyje. Būdamas jaunas, nepasitikintis savo padėtimi ir įsitvirtinti siekiantis politikas, sureagavo reikalavimais mane atleisti. Skirtumas nuo A.Kubiliaus labai ryškus, ne gerąja prasme. Visi tobulėjame, gal šiandien ir jam pačiam tuometė reakcija kelia šypseną.

- Jums, kaip politologui, pastebima, kad ES kritika Lietuvoje tampa vis mažiau pakenčiama. V. Rubavičiaus, V. Radžvilo atvejai rodo, kad susidorojimas už tai jau net neslepiamas?


- Siunčiama žinia – baimės atmosfera. Neseniai ir „Respublikoje“ skelbta filosofijos studento V. Vyšniausko prie prezidentūros sakyta kalba apie baimę, tvyrančią Lietuvoje. Būtent šią baimę siekiama skleisti. Baimę viešai kalbėti kitaip, nei teigia liberaliai ir kosmopolitiškai mąstantis, t.y. privalomas moralės normas neigiantis ir „peržengti“ tautinę valstybę kviečiantis vadinamasis elitas. Tačiau kodėl tas spaudimas ir susidorojimai vyksta kaip tik dabar? Manau, tai susiję su jų pačių baime, stebint Vakaruose bręstančią antiglobalistinę revoliuciją. Globalizmas paprasčiausiai „perspaudė“ perdirbinėdamas tautines valstybes ir kurdamas „atviras visuomenes“, paskutinis lašas Europai buvo atvirų durų politika, sukėlusi migrantų antplūdį. Visur populiarėja antiglobalistinės ir antiintegracinės partijos. JAV, Austrijoje, Italijoje tai jau paėmė viršų, Vokietijoje, Nyderlanduose, Šiaurės šalyse tokios partijos gerina rezultatus. Šiame kontekste tiek ES vadovai, tiek įtakingiausi lobistai kalba apie būtinybę gelbėti globalizacijos projektą,  ir integracijos projektą, kaip jo atmainą. Ne atsitiktinai pernai G.Sorosas į Atviros Lietuvos fondą investavo 700 tūkst.eurų „atvirumui skatinti“.

Čia labai svarbu sudėti teisingus akcentus. Europos vienybę reikia gelbėti, ypač Lietuvai, kuri susiskaldžiusioje Europoje bus lengvas grobis. Tačiau kaip? Vienas kelias yra gniaužti nepasitenkinimą, tildyti kritikus ir mažesnės integracijos šalininkus, atvira propaganda formuoti visuomenės nuomonę, esą viskas gerai, o minėtos tendencijos – tik kluptelėjimas neišvengiamos integracijos kelyje. G.Vitkus tą šiandien aiškina VU TSPMI Europos studijų magistrantams. Pasirinkus tokią strategiją, logiška stengtis užčiaupti žmones, kalbančius apie ES krizę ir būtinybę jai reformuotis. Tai ir yra daroma. Tačiau strategija klaidinga ir neperspektyvi - nes pagrindinės ES šalys yra pakankamai demokratiškos, kad leistų spręsti visuomenei, net jei jų elitams tie sprendimai atrodo neteisingi. Ir jei nieko nebus daroma, jos tiesiog išsivaikščios, nes peraugusi, visur besikišanti, vertybes primetanti ir dėl biurokratijos gausos tiesiog neefektyvi Europos Sąjunga jiems paprasčiausiai nereikalinga. Kas dėl to nukentės labiausiai? Mūsų regiono šalys. 

- Kodėl Lietuvoje visais būdais kovojama su tautines vertybes ginančiais nuomonės formuotojais ir organizacijomis?

- Manau, atsakymas iš esmės tas pats – kalbantys apie tautiškumą kosmopolitiškai nusistačiusio elito akyse yra neparankūs, reakcingi, o dabartinės ES krizės akivaizdoje ir pavojingi, nes galintys pažadinti „neteisingus“ visuomenės sentimentus. Lemiamo išbandymo akivaizdoje (o ES šį dešimtmetį yra kaip tik tokioje situacijoje) leisti atvirą diskusiją Lietuvoje yra laikoma per didele prabanga. Mūsų politinė ir apskritai viešosios diskusijos kultūra leidžia iš esmės du nusususius pasirinkimus – pritarti arba nutildyti. Marginalizacija yra viena efektyviausių, išbandyta ir veikianti, kitaminčių nutildymo strategija. Kadangi žmonių kaip V.Rubavičius ar V.Radžvilas politinės kritikos teisingumo įžvelgti daug kas nėra pasiruošęs, ir jie dažniau kelia juoką nei susimąstymą, renkamasi juos tildyti. V.Rubavičių – fiziniu persekiojimu ir bauginimais, V.Radžvilą – atimant akademinio darbo su studentais galimybę.

Ne kartą sakyta ir verta pakartoti, jog Radžvilo kova dėl galimybės dėstyti nepaisant jo „neteisingų“ pažiūrų yra ne vieno žmogaus reikalas, o situacija, kai sprendžiama akademinės žodžio ir minties laisvės ateitis Lietuvoje. Jeigu galima užčiaupti visuomenėje žinomą ir gerbiamą vieną Sąjūdžio kūrėjų, galima užčiaupti bet ką - niekas nėra saugus. „Neteisingų“ pažiūrų mokslininkai jau dabar tą puikiai jaučia ir sėdi tylėdami, kad neatsidurtų Radžvilo vietoje. Nors tai intuityvus elgesys, kartu tai ir baisi klaida. Jei ginantys suverenios, nepriklausomos, tautinį tapatumą saugančios ir krikščionišką civilizaciją savo moraliniu ir kultūriniu pagrindu laikančios Lietuvos idėją savo pozicijos negins viešai ir sutelktai, po vieną visi bus užčiaupti ir prisitaikymo strategija nieko neišgelbės.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (34)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • NBA: Šiaurės Amerikos Nacionalinės krepšinio asociacijos čempionate pirmadienį „Indiana Pacers“ komanda, kuriai atstovauja Domantas Sabonis, namuose 109:101 (29:33, 30:17, 28:25, 22:26) nugalėjo „Washington Wizards“ ekipą ir iškovojo ketvirtąją pergalę iš eilės.
  • PREMIJOS: Vilniaus miesto Rotušėje antradienį Kultūros ministerijos premijomis bus paskatinti labiausiai įvairiose srityse nusipelnę kultūros ir meno darbuotojai, kūrėjai.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas vadyb

Ar moterys turėtų būti šaukiamos privalomai karo tarnybai?

balsuoti rezultatai

Ar jums yra tekę apsinuodyti kavinėse suvartotu maistu?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  -1    +1 C

-1     0 C

 

   -1   +1 C

 +1    +3 C

-1   +1  C

 

  +1   +2 C

    4-6 m/s

    3-2 m/s

 

   2-4 m/s