1 nuotr.Po ypač įžūlaus išpuolio prieš tikinčiuosius per Žolinės šventę Turgelių bažnyčioje net „šiuolaikiškiausi“ ir „pažangiausi“, tai yra atlaidžiausi, „laiko dvasią“ tariamai atitinkantiems krikščioniškojo mokymo iškraipymams autoriai susisgribo ir išdrįso prabilti, kad toliau tylėti jau negalima. Tačiau sprendžiant iš jų tekstų sunku patikėti, kad greitai ateis laikas, kai apie tikrą krikščionybės padėtį nebebus sakoma tik pusiau tiesa, kaip kad buvo įprasta elgtis sovietmečiu. Būna akimirkų, kai būtina kalbėti iš esmės ir sakyti visą tiesą.
Štai vieno straipsnio autorė teigia, Turgelių bažnyčioje vykusios patyčios buvo visuomenei žalingas beatodairiškas savireklamos būdas. Lyg ir panašu į tiesą, bet ne tiesa: tai, kas įvyko, buvo kur kas blogiau. Vis dėlto minėtas išpuolis, kai buvo sujaukta šv. Mišių laukimo rimtis, buvo visai kito masto ir pobūdžio viešas veiksmas, negu atgrasus, smerktinas, bet vis dėlto iš esmės privatus vieno ar siauros grupelės žmonių šaipymasis iš grynai asmeninių kieno nors išvaizdos, aprangos ypatumų, patyčių taikiniu tapusio žmogaus trūkumų, negalių ar kitų kam nors nepatinkančių jo nuostatų ar savybių.
O išdrįsus prabilti apie problemos esmę, niekaip nepavyktų nutylėti bent jau dviejų svarbių aplinkybių. Pirmoji - tokia besityčiojančio subjekto „drąsa“ yra ne paprastas įžūlumas, o aiškus ženklas, kad sugrįžta į sovietmetį, kai tyčiotis iš religijos, Bažnyčios ir tikinčiųjų buvo įprasta. Tiesą sakant, gal net ne į sovietmetį, o ankstyvąjį komunistinio režimo tarpsnį, kuris buvo visiško ir nebaudžiamo mažaraščių padugnių siautėjimo laikas. Įsijautę į ,,pažangos nešėjų“ ir „kovotojų su religiniais prietarais“ vaidmenį, visuomenės atmatos niokojo šventoves, karikatūriškai parodijavo dvasininkus, beatodairiškai įžeidinėjo ir žemino tikinčiuosius. Tačiau stabilizavusis režimui, tokie padugnės buvo pradėti šiek tiek tramdyti ir jų stengtasi atsikratyti. Aišku, religija ir tikintieji ir toliau būdavo persekiojami, kritikuojami, puolami, šmeižiami. Žvitrios šventoriuose budėjusių „bildukų“ akys stebėjo ir registravo į bažnyčias einančius „juodaskvernius“ ir „tamsuolius“, kurie buvo smerkiami kaip apgailėtini „praeities prietarų“ niekaip neįstengiantys atsikratyti nevykėliai. Vis dėlto drastiškiausių ir vulgariausių patyčių formų, tokių kaip šv. Mišių išniekinimas padugnėms braunantis tiesiai į pamaldas, pradėta vengti. Bent jau politiniais motyvais, siekiant pernelyg neerzinti tikinčiųjų ir šitaip pelnyti jų lojalumą valdžiai, anksčiau nepažabotas patyčias stengtasi nors kiek riboti ir prislopinti. Tad šiuo atžvilgiu „europietiškas ir pažangus“ jaunosios Lietuvos „menininkų“ kartos atstovas galėtų drąsiai pretenduoti į pačią aukščiausią - vadinamųjų „buldozerinių“ - sovietinių komunistinių ateistų lygą.
Antroji nutylėta aplinkybė - šitaip tyčiotis „demokratinėje ir laisvoje“ Lietuvoje leidžiama ir drįstama anaiptol ne iš bet ko. Didžiulę „privilegiją“ ir neapsakomą „laimę“ būti nuolatinių, masinių ir nebaudžiamų patyčių taikiniais turi tik viena piliečių grupė. Krikščionys. O ir tie ne visi - tik niekaip nespėjantys atliepti „laiko dvasiai“, todėl iš anksto pasmerkti beviltiškam atsilikimui ir tamsai, katalikai. Nors ir tai ne visai tikslu - tik užsipyrę ir niekaip neleidžiantys ..sumoderninti“ ir „humanizuoti“ savojo tikėjimo principų retrogradiški, tai yra „neapsišvietę“ ir „nemodernūs“ katalikai. Tai jau kadaise matyta: nors ateistinis režimas nuožmiai persekiojo religiją ir Bažnyčią, visaip ujo sąmoningus bei tvirtus dvasininkus ir tikinčiuosius, jis gyrėsi nevengiąs „geranoriško ir kantraus dialogo“ su „pažangiai mąstančiais“ šios bendruomenės atstovais. O trokštantieji patekti tarp pateptųjų, tai yra būti pripažinti „pažangiais“, dvasininkai ir tikintieji turėjo atitikti aiškias ir griežtas sąlygas. Jie privalėjo pripažinti, kad pavergtoje Lietuvoje vykdomos „pažangios socialistinės pertvarkos“ yra neišvengiamos, teisingai suprasti ir remti išmintingą joms vadovaujančios Komunistų partijos politiką, suvokti, kad Kristaus mokymas toks „giminingas“ ir „artimas“ marksizmui, kad „ne taip jau ir skiriasi“ nuo K.Markso skelbtos proletarinės komunistinės revoliucijos doktrinos. Į šitokius „pažangiai mąstančius“ krikščionis iš tiesų buvo žvelgiama palankiau ir su jais elgiamasi truputėlį atlaidžiau.
Tokie patys „pažangieji“ krikščionys niekur nedingo ir „pasikeitus laikams“, jų netrūksta ir nepriklausomos Lietuvos krikščionių bendruomenėje. Kaip ir kadaise, juos atpažinti lengva. Jie nerausdami aiškina, kad šių dienų liberalizmas iš esmės yra ne kas kita, o „patobulinta“ ir iki galo išsiskleidusi krikščionybė. Išsijuosę kartoja, kad Dievo meilė yra tokia begalinė ir jau šiame pasaulyje veikia taip neatremiamai, jog čia pat neabejotinai atleidžia visas jame daromas nuodėmes. Šie „pažangūs“ ir „liberalūs“ krikščionys atvirai moko, kad siekiančiam šią meilę „visavertiškai liudyti“ krikščioniui leistina ir net dera būti „drąsiam“ ir nesibaiminti prireikus „pakoreguoti“, „peržengti“ ar „atšaukti“ net pamatinius Kristaus mokymo principus, kurie šiais moderniais laikais jiems kartais pasirodo esą per siauri ir stabdo tos meilės raišką ją varžančiais „pasenusiais“ moraliniais reikalavimais.
Kitaip negu sovietmečiu, nuosekliai ir kryptingai iškrikščionintame šių dienų pasaulyje „pažangiesiems“ krikščionims suteikiama net savotiška „laisvė“ ar bent jau šiokia tokia privilegija: jie gali naudotis maloningai suteikta teise viešai paaimanuoti ir jautriai „išsakyti“ (bet jokiu būdu ne valingai ir ryžtingai protestuoti!) juos giliai žeidžiančią nuoskaudą, kad patiriamos patyčios juos liūdina, nes žemina jų žmogiškąjį orumą. Dabar leidžiama viešai pasiskųsti ar net pasipiktinti pavieniais „ekscesais“, bet mainais už šią maloningai kaip „nuolaidą“ suteikiamą teisę reikalaujama pripažinti, t.y. meluoti, kad egzistuoja visiška ir kone tobula religijos laisvė, kad brutalus krikščionybės stūmimas iš viešojo gyvenimo tėra piktavalių skleidžiamas šmeižikiškas pramanas.
Baigiant belieka pridurti: šios niekuo nenusileidžiančios sovietinėms, o kai kuriais atžvilgiais jas net pranokstančios, patyčios nesiliaus, kol nebus įvardyta ir pradėta šalinti jų tikroji priežastis. Jos galimos tik todėl, kad ne vien Lietuvoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje kova su krikščionybe yra masinis ir sisteminis reiškinys. Todėl patyčių spektaklis Turgelių bažnyčioje turi būti suvokiamas kur kas platesniame kontekste ir vertinamas ne kaip keliantis pasipiktinimą atsitiktinio išsišokėlio sukurtas „ekscesas“, bet kaip visoje ES erdvėje vykstančio moralinio ir psichologinio teroro prieš „krikščionybės prietarų“ neišsižadėjusius piliečius eilinė ir smulki, bet dėsninga ir neišvengiama apraiška. Sutelktai ir veiksmingai pasipriešinti šiam teororui taptų įmanoma tik tuo atveju, jeigu katalikiška visuomenė, o ypač jai vadovaujantys autoritetingi Bažnyčios atstovai, aiškiai ir atvirai prabiltų ir drąsiai pasakytų visuomenei, kad tokie nesibaigiantys „ekscesai“ nėra atsitiktiniai, ir savaime niekada nesiliaus. Priešingai - jeigu nebus sutelktai ir ryžtingai pasipriešinta, jų tik daugės, panašūs išpuoliai taps dar dažnesni ir įžūlesni. Mat jiems vykti sukurta ne tik palanki moralinė ir psichologinė terpė, bet ir visos politinės ir teisinės prielaidos. Jos yra akivaizdžios. Derėtų liautis apgaudinėti save ir kitus, kad dabartinė ES yra krikščioniškas projektas. Vieninga Europa - iš tiesų didinga krikščioniška vizija. Tačiau šių dienų liberalkomunistinė ES su šia vizija neturi nieko bendra. Maža to, vienas svarbiausių jos vadovybės keliamų „naujosios Europos“ kūrimo programinių tikslų - sunaikinti krikščionybę. Jeigu Europoje vietos jai nėra numatyta, tai nėra ko stebėtis, kad patyčios tampa viena iš daugelio priemonių siekti didžiojo tikslo - apvalyti Europą nuo krikščionybės ir krikščionių, o galiausiai ištrinti patį jų du tūkstantmečius trukusį buvojimą joje galinčius priminti net menkiausius pėdsakus.
