Teisingumo ministerija parengė projektą, kuris ypač pasitarnautų asmenims, teistiems už nusikalstamas veikas. Tai pateikusi ministerija vadinasi Teisingumo, tačiau kur ji čia tą teisingumą įžvelgia? Kodėl reikia privilegijuoti tuos, kurie yra padarę kažką blogo, ir dar tyčia?
Projekte numatoma, kad darbdaviui draudžiama tvarkyti kandidato į darbuotojus asmens duomenis apie apkaltinamuosius nuosprendžius bei nusikalstamas veikas, išskyrus atvejus, kai šiuos duomenis būtina patikrinti siekiant įsitikinti, ar kandidatas atitinka įstatymuose numatytus reikalavimus eiti pareigas. Kitaip tariant, jei projektas bus priimtas, joks darbdavys neturės teisės sužinoti, ar asmuo, kurį ketina įdarbinti, turi teistumą, jei to neįpareigoja įstatymai - pavyzdžiui, premjeras ar šalies vadovas galės pasitikrinti, ar kandidatas į ministrus yra skaidrios praeities, tačiau paprastas darbdavys apie savo būsimą pavaldinį to sužinoti negalės.
Vienintelis tokį absurdą pateisinantis argumentas - šiuo metu, kai tokia informacija yra vieša, retas darbdavys nori įdarbinti asmenį, įvykdžiusį nusikalstamą veiką. Todėl buvę kaliniai sunkiai įsitvirtina laisvėje ir vėl linksta į nusikaltimus. Jei apie jų teistumą niekas nesužinotų, galbūt jiems pavyktų įsidarbinti. Taip esą ginamos nuteistųjų teisės.
Tačiau supraskime, kad ne tik nuteistieji turi teises. Jų turi ir darbdaviai. Argi jie, samdydami buhalterį, neturi teisės sužinoti, ar jis anksčiau nebuvo teistas už finansines machinacijas? Argi parduotuvės vedėjas neturi teisės sužinoti, ar kandidatas anksčiau nebuvo teistas už vagystes? O gal jau ir mokyklų direktoriams nebebus prieinama informacija, ar mokytoju panoręs įsidarbinti asmuo nebuvo teistas už pedofiliją? Gal buvusiems nusikaltėliams užtektų leisti įsidarbinti ten, kur jie dėl savo polinkių į nešvarią veiklą negalės padaryti žalos, - kiemsargiais, valytojais ir pan.?
Iš įkalinimo įstaigų grįžusių asmenų problemos turi būti sprendžiamos ne slepiant informaciją nuo darbdavių, taip stumiant juos į pavojus. Galima jiems pritaikyti, pavyzdžiui, tokį patį įdarbinimo modelį kaip neįgaliesiems ar bedarbiams - per laikinas valstybės subsidijas ir t.t. Tačiau einama lengviausiu keliu, leidžiant jiems nuslėpti savo praeitį. Taip, gal ne kiekvienas ta praeitimi didžiuojasi, tačiau viešumas yra tam tikra bausmė už anksčiau padarytus darbelius. Tam tikra prevencinė priemonė, verčianti prieš nusikalstant pirmiau gerai pagalvoti.
Nusikaltėliams kažkodėl norima leisti nuslėpti savo praeitį. Tačiau kuo jie geresni už, tarkim, valdininkus, gavusius tarnybines nuobaudas? Jų slėpti nesiūloma. O už kelias nuobaudas šalinama iš darbo be teisės kelerius metus grįžti į valstybės tarnybą. Kodėl valstybės institucijos gali kuo lengviausiai prieiti prie duomenų bazių, kuriose skelbiamos žmonių administracinės nuobaudos net už tokias menkas nuodėmes kaip rūkymas laiptinėje ar liemenės su atšvaitais nenaudojimas? Negi tai baisiau nei tyčiniai nusikaltimai?
Tačiau pas mus kažkodėl vyrauja nusikaltėlių kultas. Politikai planuoja gerinti kalinių gyvenimo sąlygas, suteikdami teisę jiems dažniau matytis su artimaisiais, skambinti į namus, o gerai besielgiančius nuteistuosius pirma laiko į laisvę galėtų išleisti jau ne tik teismas, bet ir lygtinio paleidimo komisijos. Žmogaus teisių gynėjai akcentuoja tik jų, o ne jų aukų teises, biudžeto skirstytojai sąlygoms kalėjimuose gerinti nepagaili gerokai daugiau pinigų nei studentų bendrabučiams ir t.t. Tad gal nusikaltėliu būti labiau apsimoka?