„Respublikos“ savaitės žmonės - visi Lietuvos žmonės, kurie rytoj savo širdyse tikrai švęs Vasario 16-ąją.
Rytoj Lietuvoje bus šimtai oficialių renginių. Išgirsime daug oficialių kalbų. Jų irgi reikia. Nes valstybė mini istorinę datą, kai 1918 metais 20 signatarų paskelbė mūsų nepriklausomą demokratinę valstybę. Tačiau valstybės tik tada tvirtos, kai atmintinas istorines datas švenčia ne tik prezidentai, premjerai, ministrai, bet į tą datą atsiliepia kuo daugiau valstybės piliečių. Be piktumo. Be įtūžio. Su išdidumu, orumu ir asmeniniu džiaugsmu.
Švęskime, kaip kam patinka
Tad sveikiname visas mamas, nusprendusias Vasario 16-ąją iškepti savo šeimynai šventinį pyragą ar tortą. Pagaminti trispalvę želė. Ar išvirti trispalvių ledinukų. Įdaryti trijų spalvų paprikų. Net pačiuose atokiausiuose vienkiemiuose galima susikurti šventę. Aišku, jei jos tikrai norisi. Visur rasis vietos pakabinti Trispalvę. Papuošti namus tautine atributika. Galbūt tai dienai įsirėminti Jono Basanavičiaus ar kito signataro portretą. Šalies nepriklausomybė nėra koks nors istorinis gedėjimas. Nepriklausomybės žmogus gali šią šventę švęsti visiškai nepriklausomai. Nebūtinai pripuolęs prie televizoriaus. Tarkime, galima, pasipuošus trispalviais šalikais ar kepurėmis, susiruošti į mišką. Ir surengti puotą žvėreliams. Išdalijus jiems trijų spalvų obuolių ar daržovių.
Kokia buvo mūsų promočiutė 1920 metais?
Vasario 16-oji nėra įsakymas „Švęsk!“ Tai laisvas kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Ar jis nori tiek „įžeminti“ savo vaikus, kad jie, susidomėję mūsų istorija, norėtų čia pasilikti.
Dauguma dar saugome protėvių albumus. Tad tokią dieną galima garsiai pagalvoti, o ką 1918 metų vasario 16-ąją veikė tavo prosenelis ir promočiutė. Kaip atrodė. Kur gyveno. Kaip ir kada susipažino. Ir tiesiog paklausti vaikų: įdomu, apie ką tada svajojo mūsų promočiutė? Bandykime atspėti. Kas jai pirmasis pasakė, kokios tai būta istorinės dienos. Gal klebonas per pamokslą. Gal tėvelis. Gal išgirdo bažnytkaimio turguje. Kur Pirmojo pasaulinio karo išvarginti Lietuvos ūkininkai suveždavo parduoti javus, bulves, žąsis. Nuo visų kaizerinių prievolių dar užsilikusias. Na, ir tegul fantazuoja mūsų vaikai. Kaip jų proseniai gynėsi nuo bermontininkų. Kaip senoliai žegnojosi ir nesuprato, kas darosi. Močiutės gal net apsiverkė. Kad „nauja vaina ateis“. Ar pirmąkart išgirdo žodį „signataras“. Gal pamanė, kad koks nors caro žandaras? O jauniklės, nieko dar nesupratusios, labiau rūpinosi ne valstybės nepriklausomybe, bet kuo greitesnėmis piršlybomis. Nesuvokė jau tapusios laisvomis pilietėmis. Nes artėjo ir vasario 24-oji, šv.Motiejus. Atnešantis vieversius, pavasarį ir sunkius laukų darbus. Kokia dar laisvė. Tad vėl, jei turime, žvilgtelėkime į pageltusią, pablukusią 1918 metų nuotrauką. Kur tokia jauna mūsų promočiutė. Ir prosenelis kareiviškais autais ar odiniais „čeverykais“. Kaip pakito jų gyvenimas. Ar šaltas buvo 1918 metų vasaris. Kaip atsargiai, abejodami ar džiaugdamiesi, pačiupinėjo pirmąjį lito banknotą. Įdėmiai įsižiūrėdami į paveiksliukus. O kada pajuto, kad tai ne juokas, kad jau iš tikrųjų turime valstybę. Kada gavo naują pasą?
Istoriją lengviau suvokti per savo protėvius. Įsivaizduoti jų jauseną. Džiugią, įtarią ar išsigandusią. Kad kažkokie ponuliai Vilniuje kažkokį negirdėtą raštą pasirašė. Vokiečius labai užpykdė.
Tokią dieną galima pasiruošti senoviškų valgių, kuriuos gamino mūsų promočiutės. Gal rasti kokią dar užsilikusią promočiutės skarą, staltiesę ar kitokį mažmožį. Atgaivinti užmirštuosius „senelės receptus“. Pagarbiai užtiesti stalą senovine staltiese. O gal atvirkščiai? Pulti prie išmaniųjų technologijų ir sveikinti visus pažįstamus per skaipą. Ir turbūt niekas nepasiteiraus, su kuo sveikiname. O jei pasiteiraus, paaiškinsime.
Rytoj nedūsaukime. Tik poryt
Rytojaus diena skirta džiaugtis. Vilniuje ir Kaune žygiuoti tautinio jaunimo eisenose. Dubline organizuoti šventinį lietuvių bėgimą. Kijeve minėti ne tik Vasario 16-ąją, bet ir Kristijono Donelaičio 300-ąsias gimimo metines. Radviliškyje rašyti sveikinimus „Sveikinimų namelyje“. Lazdijų rajone stebėti žirgų lenktynes. Bugeniuose giedoti himną bei žaisti tenisą. Tuose energinguose Mažeikių rajono Bugeniuose, kur bendruomenė laimėjo prieš daniškų kiaulidžių kompleksų plėtrą.
Apie savo bėdas imkime dūsauti ne rytoj, bet poryt. Tarkime, apie nukarpytą pensiją ar per šlapią žiemą. O rytoj, nesvarbu, kokiame pasaulio krašte esame, kelkime Lietuvos valstybės vėliavas. Nes valstybė - tai mes, Lietuvos piliečiai. Neperleiskime šventės vien politikams ir pramogų pasaulio žvaigždėms. Šventė nėra atidirbama. Ji išjaučiama. O mes visi dar nesame tiek sudiržę, kad negalėtume jausti. Šit vilniečių grupelė žada plaukti trimis spalvomis nudažytomis baidarėmis. Kauno policija ir jaunimas sveikins visus atvykusius prie Laikinosios sostinės įvažų. Vilnius miesto centre užsidegs 16 simbolinių laužų. Šiauliečiai keleiviniame transporte klausysis poezijos. Kauniečiai galės susitikti su teatralizuotais istoriniais personažais. Žmones, skambant retro muzikai, sveikins „atgijęs“ prezidentas Antanas Smetona.
Švęskime ne vien didžiuosiuose miestuose, kur vyks didieji renginiai, koncertai. Mes patys esame tas renginys, kuris pradėtas konstruoti 1918 metais. Gal ne toks, kokio tikėjosi 20 signatarų. Nes laikas pranoksta bet kokias žmogaus vaizduotes. Mes esame tik mes. Globalėjančiame pasaulyje vieną dieną pamiršę apie globalėjimą. Mes su savo baimėmis, orumu bei lūkesčiais. Kad ir po šimtmečio dar švęsime Vasario 16-ąją. O kažkas savo vaikų klausinės: atspėkite, ką 2014-aisiais veikė jūsų proproseniai.
„Respublikos“ savaitės žmonės - visi Lietuvos žmonės, kurie rytoj savo širdyse tikrai švęs Vasario 16-ąją.
Rytoj Lietuvoje bus šimtai oficialių renginių. Išgirsime daug oficialių kalbų. Jų irgi reikia. Nes valstybė mini istorinę datą, kai 1918 metais 20 signatarų paskelbė mūsų nepriklausomą demokratinę valstybę. Tačiau valstybės tik tada tvirtos, kai atmintinas istorines datas švenčia ne tik prezidentai, premjerai, ministrai, bet į tą datą atsiliepia kuo daugiau valstybės piliečių. Be piktumo. Be įtūžio. Su išdidumu, orumu ir asmeniniu džiaugsmu.
Švęskime, kaip kam patinka
Tad sveikiname visas mamas, nusprendusias Vasario 16-ąją iškepti savo šeimynai šventinį pyragą ar tortą. Pagaminti trispalvę želė. Ar išvirti trispalvių ledinukų. Įdaryti trijų spalvų paprikų. Net pačiuose atokiausiuose vienkiemiuose galima susikurti šventę. Aišku, jei jos tikrai norisi. Visur rasis vietos pakabinti Trispalvę. Papuošti namus tautine atributika. Galbūt tai dienai įsirėminti Jono Basanavičiaus ar kito signataro portretą. Šalies nepriklausomybė nėra koks nors istorinis gedėjimas. Nepriklausomybės žmogus gali šią šventę švęsti visiškai nepriklausomai. Nebūtinai pripuolęs prie televizoriaus. Tarkime, galima, pasipuošus trispalviais šalikais ar kepurėmis, susiruošti į mišką. Ir surengti puotą žvėreliams. Išdalijus jiems trijų spalvų obuolių ar daržovių.
Kokia buvo mūsų promočiutė 1920 metais?
Vasario 16-oji nėra įsakymas „Švęsk!“ Tai laisvas kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Ar jis nori tiek „įžeminti“ savo vaikus, kad jie, susidomėję mūsų istorija, norėtų čia pasilikti.
Dauguma dar saugome protėvių albumus. Tad tokią dieną galima garsiai pagalvoti, o ką 1918 metų vasario 16-ąją veikė tavo prosenelis ir promočiutė. Kaip atrodė. Kur gyveno. Kaip ir kada susipažino. Ir tiesiog paklausti vaikų: įdomu, apie ką tada svajojo mūsų promočiutė? Bandykime atspėti. Kas jai pirmasis pasakė, kokios tai būta istorinės dienos. Gal klebonas per pamokslą. Gal tėvelis. Gal išgirdo bažnytkaimio turguje. Kur Pirmojo pasaulinio karo išvarginti Lietuvos ūkininkai suveždavo parduoti javus, bulves, žąsis. Nuo visų kaizerinių prievolių dar užsilikusias. Na, ir tegul fantazuoja mūsų vaikai. Kaip jų proseniai gynėsi nuo bermontininkų. Kaip senoliai žegnojosi ir nesuprato, kas darosi. Močiutės gal net apsiverkė. Kad „nauja vaina ateis“. Ar pirmąkart išgirdo žodį „signataras“. Gal pamanė, kad koks nors caro žandaras? O jauniklės, nieko dar nesupratusios, labiau rūpinosi ne valstybės nepriklausomybe, bet kuo greitesnėmis piršlybomis. Nesuvokė jau tapusios laisvomis pilietėmis. Nes artėjo ir vasario 24-oji, šv.Motiejus. Atnešantis vieversius, pavasarį ir sunkius laukų darbus. Kokia dar laisvė. Tad vėl, jei turime, žvilgtelėkime į pageltusią, pablukusią 1918 metų nuotrauką. Kur tokia jauna mūsų promočiutė. Ir prosenelis kareiviškais autais ar odiniais „čeverykais“. Kaip pakito jų gyvenimas. Ar šaltas buvo 1918 metų vasaris. Kaip atsargiai, abejodami ar džiaugdamiesi, pačiupinėjo pirmąjį lito banknotą. Įdėmiai įsižiūrėdami į paveiksliukus. O kada pajuto, kad tai ne juokas, kad jau iš tikrųjų turime valstybę. Kada gavo naują pasą?
Istoriją lengviau suvokti per savo protėvius. Įsivaizduoti jų jauseną. Džiugią, įtarią ar išsigandusią. Kad kažkokie ponuliai Vilniuje kažkokį negirdėtą raštą pasirašė. Vokiečius labai užpykdė.
Tokią dieną galima pasiruošti senoviškų valgių, kuriuos gamino mūsų promočiutės. Gal rasti kokią dar užsilikusią promočiutės skarą, staltiesę ar kitokį mažmožį. Atgaivinti užmirštuosius „senelės receptus“. Pagarbiai užtiesti stalą senovine staltiese. O gal atvirkščiai? Pulti prie išmaniųjų technologijų ir sveikinti visus pažįstamus per skaipą. Ir turbūt niekas nepasiteiraus, su kuo sveikiname. O jei pasiteiraus, paaiškinsime.
Rytoj nedūsaukime. Tik poryt
Rytojaus diena skirta džiaugtis. Vilniuje ir Kaune žygiuoti tautinio jaunimo eisenose. Dubline organizuoti šventinį lietuvių bėgimą. Kijeve minėti ne tik Vasario 16-ąją, bet ir Kristijono Donelaičio 300-ąsias gimimo metines. Radviliškyje rašyti sveikinimus „Sveikinimų namelyje“. Lazdijų rajone stebėti žirgų lenktynes. Bugeniuose giedoti himną bei žaisti tenisą. Tuose energinguose Mažeikių rajono Bugeniuose, kur bendruomenė laimėjo prieš daniškų kiaulidžių kompleksų plėtrą.
Apie savo bėdas imkime dūsauti ne rytoj, bet poryt. Tarkime, apie nukarpytą pensiją ar per šlapią žiemą. O rytoj, nesvarbu, kokiame pasaulio krašte esame, kelkime Lietuvos valstybės vėliavas. Nes valstybė - tai mes, Lietuvos piliečiai. Neperleiskime šventės vien politikams ir pramogų pasaulio žvaigždėms. Šventė nėra atidirbama. Ji išjaučiama. O mes visi dar nesame tiek sudiržę, kad negalėtume jausti. Šit vilniečių grupelė žada plaukti trimis spalvomis nudažytomis baidarėmis. Kauno policija ir jaunimas sveikins visus atvykusius prie Laikinosios sostinės įvažų. Vilnius miesto centre užsidegs 16 simbolinių laužų. Šiauliečiai keleiviniame transporte klausysis poezijos. Kauniečiai galės susitikti su teatralizuotais istoriniais personažais. Žmones, skambant retro muzikai, sveikins „atgijęs“ prezidentas Antanas Smetona.
Švęskime ne vien didžiuosiuose miestuose, kur vyks didieji renginiai, koncertai. Mes patys esame tas renginys, kuris pradėtas konstruoti 1918 metais. Gal ne toks, kokio tikėjosi 20 signatarų. Nes laikas pranoksta bet kokias žmogaus vaizduotes. Mes esame tik mes. Globalėjančiame pasaulyje vieną dieną pamiršę apie globalėjimą. Mes su savo baimėmis, orumu bei lūkesčiais. Kad ir po šimtmečio dar švęsime Vasario 16-ąją. O kažkas savo vaikų klausinės: atspėkite, ką 2014-aisiais veikė jūsų proproseniai.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
