Valstybė turi rūpintis silpniausiais

- Ir kas gi naujo praėjus metams? - „Vakaro žinios“ teiravosi vieno konferencijos organizatorių, Seimo Žmogaus teisių komiteto nario Justo DŽIUGELIO.

- Analizavome, ką iš savo įsipareigojimų po to, kai 2010 m. buvo ratifikuota Neįgaliųjų teisių konvencija, Lietuva jau įgyvendino. Pernai situaciją Lietuvoje vertinęs Neįgaliųjų teisių komitetas pateikė daugiau nei 60 rekomendacijų. Ir tėra trys kryptys, kuriose Lietuva, sakykim, buvo pagirta: dėl pokyčių visuomenės požiūrio į negalią keitimo srityje, dėl to, kad priėmė įstatymo pataisas, kad žmonės galėtų balsuoti internetu, ir dėl to, kad rengiant 2013-2019 m. strategiją buvo konsultuojamasi su nevyriausybiniu sektoriumi.

- Tačiau visi šie dalykai nepaveikia neįgaliųjų kasdienio gyvenimo?

- Tikrai taip. Todėl aš akcentavau tris kitas negalią turinčių žmonių interesų kryptis, kurias reikėtų imtis kuo greičiau spręsti iš esmės: įtraukliojo švietimo sistemos kūrimas, atviros darbo rinkos, įdarbinimo klausimai, kad į negalią turintį žmogų nebūtų žiūrima kaip į kažkokį dykaduonį ar išmaldos prašytoją, ir neįgaliųjų socializacija, koreliuojanti su deinstitualizacijos procesu, - mažinant institucijų kiekį turėtų rastis asmeniniai asistentai, kad negalią turintis žmogus nesėdėtų tarp keturių sienų, o galėtų dalyvauti gyvenime.

- Ar dabar neįgalieji turi galimybę dalyvauti visuomenės gyvenime?

- Pastaruosius 26 metus ypač mažas dėmesys buvo skiriamas žmonėms, turintiems negalią. O kai jis buvo pradėtas kreipti, buvo kuriami „rezervatai“, „getai“ - pradedant nuo švietimo sistemos (specializuotos mokyklos, internatai) ir baigiant neįgaliųjų įmonėmis. Dėl tokio požiūrio šiuo metu mes esame smarkiai atsilikę nuo kitų Vidurio Europos valstybių. Žinoma, požiūrio nepakeisi pirštų spragtelėjimu, tačiau turime kurti tokią sistemą, kurioje visi mes, kad ir skirtingi, galėtume būti drauge.

Neįgalus žmogus turi teisę į švietimą, turi teisę gauti darbą, turi teisę save siūlyti darbdaviui taip pat, kaip ir kiti darbuotojai. Tačiau šiandien yra nusistovėję tam tikri stereotipai. Juos mes galėtume pakeisti turėdami politinę valią. Todėl konferencijoje ir kalbėjome, kad neįgaliųjų reikalai yra ne tik Socialinių reikalų ir darbo, o kiekvienos ministerijos prerogatyva, nes mes kalbame apie dešimtadalį mūsų valstybės piliečių. Jei kiekviena ministerija darbus atliktų sąžiningai ir atsakingai, Neįgaliųjų teisių komiteto rekomendacijos Lietuvai nebūtų didelė našta.

Konferencijos metu mes aiškiai pasakėme, kuria kryptimi Lietuva turi judėti dėl to dešimtadalio savo tautiečių. Parlamentas ir komitetai, tikiuosi, padės dėl įstatymų priėmimo.

Valstybė stipri tiek, kiek sugeba pasirūpinti silpniausiais savo nariais. Jeigu dabar padėtume pamatus tam, kad žmonės, turintys negalią, gerai jaustųsi Lietuvoje, turėtų savo vietą mokykloje, darbo rinkoje, kultūriniame, visuomeniniame gyvenime, tai visiems kitiems būtų gyventi tik geriau. Tai ir yra pagrindinė žinia Vyriausybei: būtina pasirūpinti silpniausiais, tuomet ir visiems kitiems bus gerai gyventi, nes sistema bus visiškai kitokia.