Pirmieji buvo energetikai, ėmę elektros skaitiklius įrenginėti individualių namų prieigose. Rezultatas: ne tik miestų individualių namų kvartalų, bet ir kaimų pakelėse lyg standartiniai antkapiai išdygo masyvios elektros skydinės. Elektros tiekėjai tvirtina, kad visa tai žmonių patogumui. Dabar jau apie tokios „racionalizacijos“ būtinybę prabilo ir vandens tiekėjai. Jų motyvas: vartotojai nesąžiningai deklaruoja ir atsiskaito už suvartotą vandenį.
Mes visi, net sąžiningiausiai atsiskaitantys, tempiami ant vieno kurpalio ir savo Tėvynėje priversti jaustis kone vagimis. Kaip paaiškinti, kad mūsų valstybė ragina gyventojus imtis verslo, būti pilietiškus, iniciatyvius, nepakančius įstatymų bei visuomenės priimtų taisyklių laužytojams, o valstybinės įmonės rodo totalinį nepasitikėjimą tais pačiais piliečiais?
Kas sukūrė tokią įtarumo atmosferą, „Vakaro žinios“ pasiteiravo Lietuvos žmogaus teisių asociacijos vadovo Vytauto BUDNIKO.
- Kalbame apie skaitiklius, o tie, kurie tuos skaitiklius stato, patys sukčiauja tuos žmones apgaudinėdami. Šalyje įdiegti dvejopi standartai, stengiamasi žiūrėti, kas kur ką apgaus. Tai pasakytina pradedant pačiomis verslo viršūnėmis ir baigiant vartotojais. Žmonėms primetamos tos taisyklės, o pats verslas jų mėgina išvengti. Tai viena. Antra - žmonės įvaryti į skurdą ir nereikia jų smerkti už tai, kad jie mėgina išgyventi, kažkaip susimokėti, nes nori vaikus išmaitinti, užauginti. Jeigu trečdalis visuomenės žemiau skurdo ribos gyvena, tai daug ką pasako. Mūsų ekonomika vystosi sparčiausiai Europos Sąjungoje, o pažiūrėkite, kaip gyvename. Todėl, kad didžiulė socialinė atskirtis. Mūsų darbo našumas siekia 70 proc. ES darbo našumo, atlyginimai skiriasi ne 30 proc., o kelis kartus. Verslininkai tą žmonių atlyginimą pasisavina. Vartotojai įbrukti į tokias sąlygas, kad nebeturi išeities. Kažkas dar mėgina verslą daryti, kažkas bėga iš Lietuvos. O kažkas bando išgyventi sukčiaudamas, tik daugelis tai daro ne iš neturėjimo ką veikti, bet iš nevilties. O verslininkai galvoja, kaip tą sukčiaujantį pilietį sugauti. Todėl ir norėtų skaitiklius pastatyti taip, kaip padarė „Lesto“ (dabar ESO), kad prie jų priėjus galima būtų vartotoją atjungti.
- Bet jūs kalbate taip, tarsi tas vogimas būtų masinis.
- Masinio nėra, bet kiekvienas verslininkas nori savo verslą optimaliai valdyti. O jeigu tas apskaitos prietaisas, kuris yra įmonės nuosavybė, įrengtas savininko teritorijoje, o ten laksto didelis šuo, tai inspektorius neturi galimybės prie jo prieiti. Tokius sprendimus diktuoja mano logika. Dėl vandens skaitiklių, mano galva, šiandien yra perteklinis reikalas. Bet kiekvienas turto savininkas galvoja, kaip savo turtą suvaldyti. Vis dėlto dabar daug žmonių nemoka už elektrą, vandenį, už šildymą.
- Ar normaliame pasaulyje toks elgesys su vartotojais būtų įmanomas?
- Normalioje valstybėje žmonės pasirūpina savimi ir eina į gatves, o mes savimi nesirūpiname. Tas pokomunistinis sindromas mus žudo, nes žmonės nelinkę kovoti už savo teises, priešintis neteisybei. Mes patys nenormalūs, nemokame dėl savo teisių pakovoti, esame apatiški, nusivylę, trūksta optimizmo.
- O kodėl žmonės negali pakovoti už save?
- Pasitikėjimo vieni kitais nėra, todėl susivienyti sunku. Viešojoje erdvėje ugdoma priešprieša, visokios patyčios, nepasitikėjimas viskuo, kuo įmanoma, pradedant valstybės institucijomis ir baigiant šeima. Mes esame per daug supriešinti.