Vaikus saugo ne popierius

Įsivaizduokime vaikus, atsidūrusius socialinėje pelkėje. Aplink pelkę sustoja vaikų gelbėtojai. Kojų vidun nekelia. Kad nesušlaptų batų. Vienas sako - inicijuosiu krūvą įstatymo pataisų, kad pelkė išnyktų. Inicijuoja. Įstatymai priimami. O pelkė nenyksta. Liula, linguoja, metano dujomis taškosi. Politikai labai nusimena, kad vaikų tėvai įstatymo pataisų neskaito. Nusitaiko ir sviedžia į pelkę ką tik priimtą įstatymą. Popieriukas panyra į rudą vandenį. Sušlampa ir lėtai skęsta. Bet vaikų klausimas jau išspręstas. Imsimės kitų klausimų.

Kita gelbėtoja - Vaiko teisių tarnyba - kantriai stūkso prie pelkės, kol baigiasi darbo valandos. Kitą dieną prie pelkės neateina, nes kabinete pildo atitinkamus popierius. Juose konstatuoja, jog pelkė aplankyta, niekur nedingusi. Darbo valandomis apsireiškia, o po darbo išnyksta. O aibės psichologų, psichiatrų ir analitikų tuo metu moksliškai tiria užpelkėjimo problemą. Išnarsto kiekvieną teorinį kupstą, akivarą. Visų tyrimų išvada - pelkė tikrai egzistuoja. Tad visi kruta, posėdžiauja, kažką dirba. Bet joks melioratorius nesugalvoja, kaip tą pelkę nusausinti. Užkeikimais? Draudimais? Gailiais pamokslavimais? Pasibaisėjimais? Galų gale, jei pradėsi ryžtingai kasti griovius, kaip reaguos šeimų gamtosaugininkai?

Vaiko apsauga tik imituojama. Patys tai pripažinkime. Vaiko teisių apsaugos tarnybų darbas taip teisiškai reglamentuotas, jog sukuriamas toks vaizdelis. Lietuvoje vaikai engiami tik darbo valandomis. Maždaug taip. Nuo 8 iki 12 val. skriaudžiamas. Per pietų pertrauką - ne. Nuo 13 iki 17 val. skriaudžiamas. Šeštadieniais ir sekmadieniais - ne. Visi Lietuvos smurtautojai vadovaujasi būtent šiuo grafiku. Jei grafiką šiurkščiai pažeidžia, tegul domisi policija. Tegul smurtauja atsakingai. Nurodytu grafiku.

Niekas nepaliktų žaidžiančio vaiko ant geležinkelio bėgių ar judrioje sankryžoje. Nes tai gyvybiškai pavojinga. Bet kiek mažųjų, augančių socialinės rizikos šeimose, kasnakt paliekami „ant bėgių“. Vaiko teisių tarnybos pagal įstatymus turėtų gauti daugiau teisių ir savo darbą organizuoti kitaip. Kad iš tikrųjų dirbtų veiksmingai. Policija, ugniagesiai gelbėtojai, greitosios medicinos pagalbos medikai pasiekiami ištisą parą. Ir daugiausia iškvietimų užfiksuojama po darbo valandų ir savaitgaliais. Tad ko mes siekiame? Dieną aplankyti ir užfiksuoti, jog suaugusieji - blaivūs, kapoja malkas, o mažyliai - darželyje, mokykloje. Ar lankytis tada, kai vaikui didžiausia rizika? Leitmotyvas toks. Svetimo vaiko NIEKAS nemyli. Jei valstybė mylėtų, seniai būtų radusi išeitį.

Vaiko teisių gynėjai turėtų gauti tokius įgaliojimus kaip antstoliai, skolų išieškotojai ar epidemiologai. Jei negrąžinsi kredito ar valstybei įsiskolinsi, tave vaikysis net užsienyje. Jei rajone kiaulių maro infekcija, utilizuok, ūkininke, kiaulę. Nesvarbu, jog tai nepatinka. Lygiai taip pat turėtų jaustis ir mažųjų skriaudikai. Turėtų jausti neišvengiamybę! Kad tikrai bus išaiškinti! Kad tikrai yra stebimi! Vaiko apsaugą juk galima administruoti kaip mokesčius. Rengti netikėtus reidus, kontrolinius patikrinimus. Verslas nuolat stebimas ir tai priima kaip natūralų, nors ir nelabai malonų, valstybės kišimąsi, lygiai taip pat prie valstybės kišimosi galima pripratinti ir neatsakingas šeimas. Ne aikčioti, baisėtis, krokodilų ašaras lieti. Bet taip sutvarkyti vaiko apsaugos sistemą, kad ji iš tikrųjų veiktų. Skelbti savotišką karą. Valstybė, sugebanti tvarkytis su kiaulių maru, išaiškinanti vos ne kiekvieną užsikrėtusį šerną, tikrai susitvarkytų ir su vaikų žalojimo maru. Jei labai panorėtų. Seimas ne save turėtų aprūpinti džipais, bet į galingus džipus susodinti vaiko teisių tarnybas. Suteikti joms teisę be ceremonijų kištis į privatų socialinės rizikos šeimos gyvenimą. Bet kuriuo paros metu. Nes, jei privatumas taip skamba, kad visas kaimas dunda, neužmiega, tai joks privatumas. Tegul apspangę tėvai sapnuoja naktimis vaiko saugotojų džipus, Editą Žiobienę.

Galime išdraskyti vaikų globos įstaigas. Perkelti vaikus kaip daiktus į kitus sandėlius. Prikurti globojančių šeimų, kaimų. Bet mylimų vaikų niekas taip nekilnoja, neišskirsto, neištampo į visus kampus. Kaip bejausmes plytas. Taip galima rūšiuoti tik naujagimius pamestinukus. Tad valstybė dar kartą įrodo, jog nejaučia svetimiems vaikams jokios meilės. Na, neturi jos - ir basta! Visos tos reorganizacijos taps bevertės, jei bus dirbama, globojama tik formaliai. Kaip dabar dirba vaiko teisių specialistai. Imituodami. Tik dar pavojingiau dirbti imituojant. Šeimą, globą, mamą. Maždaug taip. Sotus, aprengtas, mokyklą lanko. Klauso, neatsikalbinėja, todėl mylėsiu. Neklauso, atsikalbinėja, todėl nemylėsiu. Aiškiai į tėvus atsigimė. O vaikai taip pat imituos. Gerą berniuką, mergytę. Dirbtinių jausmų pasaulyje.