Turistais esame mes gimę, bet ar jais būsime...nuotraukos (3)

2018 gegužės mėn. 14 d. 10:30:11 Perskaitė 871

 

 

Garsioje dainoje yra tokie žodžiai „pabandom iš naujo“...Tai tinka ir Turizmo įstatymo projekto atveju, bandant rasti geresnius sprendimus tiems, kuriuos parengė Ūkio ministerijos Turizmo politikos skyrius ir pateikė Seimui svarstyti.

Kalbant apie Turizmo įstatymo keistenybes pravartu pacituoti keletą jo nuostatų. Įstatyme skaitome, kas yra turistas? „Turistas - fizinis asmuo, siekiantis sudaryti sutartį dėl šiame įstatyme nurodytų turizmo paslaugų teikimo, arba turintis teisę vykti į kelionę pagal sudarytą sutartį.“ Taigi, „turistu“ bus tik tas, kuris turės sudaręs sutartį dėl įstatyme nurodytų paslaugų teikimo ir dar „turintis teisę“. Nejaugi turistu bus tas, kuris, pavyzdžiui, susitarė dėl nakvynės viešbutyje arba išsinuomojo automobilį? Dar keisčiau, - turistu bus tas, kuris „turi teisę vykti į kelionę“.

Kad būtų aiškiau, tokiu turisto pavyzdžiu galima būtų laikyti Jurgį, kuris vyksta atostogauti į Turkiją, ir tokią kelionę nusiperka iš kelionių organizatoriaus - taip jis atvykęs į Turkiją tampa tuo teisėtu „turistu“. Bet štai Jurgio brolis Tadas tas keliones įsigyja savarankiškai, landžiodamas po įvairias rezervavimo sistemas. Jis puikiausiai keliauja niekada nesudarydamas jokių kelionių sutarčių. Tas Tadas yra šykštuolis (naudojasi pardavimų akcijomis) - neperka kelionių iš kelionių organizatorių. Todėl individualistas Tadas lietuviško Turizmo įstatymo pagalba jau nebebus turistu. Ne, ir taškas. O prie to dar toji turistui įstatymu numatoma „teisė vykti į kelionę“... Ar tai neskamba dviprasmiškai, ar tai neprimena netolimos praeities, kai kaimyniniame Ūkio ministerijos pastate (KGB) buvo sprendžiama ta „turisto“ teisė....

O kaip bus su „jurgių“, „tadų“, „rasų“ ir kitų fizinių asmenų kelionėmis ir turizmu po Lietuvą? Juk šalyje mes beveik 99 proc. keliaujame savarankiškai, be sutarčių. Mums nereikia jokių sutarčių, mes turime teisę keliauti, ir ką - mes NE turistai? Dargi, yra tokia turizmo forma, vadinama „vietinis turizmas“, kai keliauja tos šalies gyventojai po savo šalį. Bet štai pagal tokią „turisto“ sampratą Lietuvoje „vietinis turizmas“ bus tik tada, kai keliaujama pagal sutartis, arba tai atsidurs už įstatymo ribų.

Toliau - dar „įdomiau“. Juk į Lietuvą atvyksta užsienio turistų. Iki šiol jų niekas netikrino, ar atvyko pagal sutartis, ar individualiai. Dabar išeitų, kad norint nustatyti užsieniečių „turistinį“ statusą, reikės sukurti kokius nors „turizmo policininkus“. Tokie pareigūnai prieitų prie Vilniaus senamiestyje klaidžiojančio japono arba restorane sėdinčio brito ir: „prašau parodyti savo kelionės sutartį, mums reikia nustatyti, jūs - turistas ar ne“.

O kaip dėl „turisto“ kategorijos susitariama už Lietuvos ribų, kas tie turisto požymiai? Tų išaiškinimų - apstu. Turistas - keliautojas tam tikrais tikslais, išskyrus darbą. Dar konkrečiau - nakvojantis keliautojas. Ir dar, tas keliautojas arba yra iš kitos šalies, arba iš kitos vietovės, tiksliau, ne nuolatinis gyventojas. Jeigu norite dar tiksliau, turistais nelaikomi tokie „keliautojai“: pabėgėliai, kariškiai, karinio laivyno nariai, diplomatai ir konsuliniai darbuotojai, darbo migrantai, transporto ekipažų nariai. Tad Vilniaus svečiais gali būti ir turistai, ir ne, bet tik ne pagal „sutarties“ požymį. Išeina, turizmo politikos formavimui svarbus vienas kriterijus, - kuriamos turizmo strategijos ir įvaizdžiai turi prasmę, kai jose glūdi ne mūsų „vietinė“ galvosena, o matomi jų - turistų - interesai.

Ką naujo Turizmo įstatymo rengėjai pasiūlo mano minėtiems „jurgiams“, kurie renkasi organizuotas turistines keliones? Atsiranda pasirinkimo galimybė - organizuotos kelionės paketas ar susijusių kelionės paslaugų rinkinys. Ir vienu, ir kitu atveju turi būti bent dvi kelionės paslaugos, o tiksliau, kai tas „dviejų“ rinkinys ar derinys sudarytas iš keleivių vežimo, apgyvendinimo, autotransporto nuomos ar kitokios kelionės paslaugos. Tačiau skirtumas iš tiesų yra rizika. Paketas yra tarsi vieno rangovo tvirtai suręstas „kelionės statinys“ ir neblogai apdraustas, gi rinkinys - tai toks „kelionės statinio“ variantas, kai jo statybininkai iš skirtingų miestų, skirtingų interesų, ir apdraustas jis labai minimaliai. Ar to draudimo pakaks keliaujantiems „jurgiams“ kompensuoti padarytą žalą, kai koks nors susijusių kelionės paslaugų rinkinio pardavėjas netesės savo įsipareigojimų, turbūt tik ateitis parodys.

Kelionių organizavimo verslui, kuris užsiima kelionių paslaugų paketų pardavimais, pagrindinės naujienos - tik dvi, ir abi geros. Pirma - sena tvarka iš esmės nesikeičia, antra - nauja tvarka - visiems „jurgiams“ teks pakrapštyti pinigines. Kodėl? Lietuvoje „atidaroma“ kelionių garantijų sąskaita, speciali pinigų taupyklė, iš kurios bus dengiamos nedorų (jei taip galima pasakyti) kelionių organizatorių skolos keliautojams, t.y grąžinami „jurgiams“ pinigai už nesuteiktas paslaugas, jei pats kelionių organizatorius to jau negeba padaryti. Kelionių garantijų sąskaita - iš pažiūros lyg ir „nekaltas avinėlis“, kuris atpirks padarytas „nuodėmes“. Bent jau įstatymo rengėjai taip mąsto. Kodėl? O todėl, kad ji gali būti ir kokios nors turizmo asociacijos „kišenėje“, na, pagal įstatymą, jos depozitinėje sąskaitoje. Dar jos nekaltybė ta, kad tą vieną (?) procentą nuo organizuotos turistinės kelionės (to minėto kelionės paketo) pardavimo kainos - taigi tokį mažmožį - privalės pervesti kelionių organizatoriai, kurie parduos kelionių paketus.

Susijusių kelionės paslaugų rinkinių pardavėjai - jūs patikimi, jūs nerizikingi, jūsų visa tai neliečia.... O gal kelionių paketų prekiautojai tuos pinigėlius už parduodamas keliones iš kažkur saujomis semia arba tie keliautojai „jurgiai“ yra malonūs žmonės, ir susimokės. Girdžiu - konkurencija neleis didinti kelionių kainų. O be to kelionių versle pinigais „taškomasi“... Juk realesnis variantas - nauja eilutė kelionės sutartyje: „įmoka į kelionių garantijų sąskaitą“ ar pan. Jeigu taip nenutiktų, galima kita išeitis - dar yra darbo sąnaudos... Todėl jeigu minėto individualisto Tado pavyzdys keliauti savarankiškai yra netinkamas, tai įstatymo naujoji tvarka tikrai privers „jurgius“ pradėti galvoti apie galimą alternatyvą.

Na, gal gera ta priemonė, kelionių garantijų sąskaita, ir tikslas geras - papildomai apsaugoti keliautojų sumokėtus už kelionę pinigėlius, kuomet kelionių organizatorius nebegali vykdyti savo įsipareigojimų. Bet tie sumokėti kelionių organizatoriui pinigėliai niekur neturėjo dingti, o jeigu... Dėl to „jeigu“ kelionių organizatoriai iš anksto įstatymo tvarka ir privalo draustis kelionių laidavimo draudimu ar kitu būdu turėti finansinę garantiją. Dėl to „jeigu“ dar jie pastoviai tikrinami valstybės pareigūnų. Nuolat budri pareigūno akis turi sekti, ne tik kas vyksta su būsimų turistų įmokomis, bet ir, ar tas kelionių organizatorius yra nepriekaištingos reputacijos, ar turi turto, ar laiku ir tinkamai apsidraudė, ar laiku pateikė aibes ataskaitų. Bet va, ima ir pradingsta Jurgio sumokėti pinigai... Pradingo kaip į vandenį, ir paaiškėja tada, kad draudimo nepakanka, kad draudimas labai mažas, nors atrodo, kad buvo nuolat po didinamuoju kontrolės stiklu. O gal tas didinamasis stiklas ne tą kontrolės vietą „didino“?.. Tačiau Jurgis irgi su savo reikalavimais nedingo, Jurgis nekaltas ir tai garantuoja įstatymas. Gal ir kelionių organizatorius „nekaltas“, kol teismas to neįrodė... Todėl Turizmo įstatymo rengėjai turi ir pateikia išeitį: jūs, visi kelionių organizatoriai, esate potencialiai „kalti“, todėl privalote susimokėti už ateityje galimai būsiančias kaltes. Eureka! - kolektyvinė atsakomybė, be jokių išlygų, Eureka! - kelionių garantijų sąskaita. Teisybė triumfuoja - bus pinigų nemokių kelionių organizatorių skolom padengti, nes įstatymo kūrėjai jau žino, kad to individualaus privalomo kelionių organizatorių draudimo, nepakaks...Visi už vieną... tik tas vienas visiems rodo vieną pirštą. Gera išeitis, tik ar tai ne išeitis „pradingti“?

Turizmo įstatymas savo apimtimi ir turiniu yra daugiau negu atskira ES direktyva ar kitas juridinis dokumentas. Tai turėtų būti vieningas turizmo sektoriaus veiklą reguliuojantis teisės aktas, kuriame įvardijamos normos tam, kad paslaugų vartotojai turėtų galimybę pasirinkti ir gauti kokybiškas, saugias paslaugas. Kažin, ar įstatymo rengėjų bandymas manipuliuoti klaidinančiomis sąvokomis, įstatymo nuostatų tarpusavio ir kitiems teisės aktams prieštaravimai, o kartais akivaizdūs netikslumai leis pasiekti norimų tikslų.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net