Tikroji policijos griūtis

Tačiau viena iš policijoje vykstančių procesų pasekmių - pareigūnų nenoras dirbti. Pačioje „reformų reformos“ pradžioje nenoras dirbti buvo savotiška reakcija į nežinomybę dėl to, kas bus, be to, tai nebuvo masinis reiškinys ir tie, kuriems buvo labiausiai neramu, sistemą tyliai paliko. „Reformų reformai“ įsibėgėjant nenoras dirbti po truputį plito ir tapo savotiška protesto forma, o šiuo metu tai yra natūrali, įprasta kasdienė policininko būsena ir nuolatinė nuotaika. Ne reakcija, ne protestas, o įprasta kasdienybė... Va tas masinis dingęs tikras noras dirbti greičiausiai galėtų būti pavadintas tikrąja policijos griūtimi.

Nenoras dirbti užaugo palaipsniui atėmus iš pareigūnų galią būti atsakingiems už savo priimamus sprendimus situacijose, kuriose jie realiai galėjo prasmingai veikti. Prasmingas veikimas tiesiogiai susijęs su grįžtamuoju ryšiu. Be to, prasmingas veikimas ir buvimas buvo susijęs su aiškiomis atsakomybių ribomis. O kas yra dabar? Būtų labai verta paviešinti, parodyti visuomenei, kiek visokių be galo skirtingų funkcijų turi atlikti tas paprastas, idėjinis reformos produktas - universalus pareigūnas, kiek visokių instrukcijų reguliuoja jo darbą, keliose darbo duomenų sistemose ir kokių veiksmų jis turi atlikti bei kiek visokio plauko ir svarbumo skirtingų tikrintojų juos nuolat tikrina.

Dar vienas iš policininko vertimo universaliu pareigūnu stebuklų yra vadinamieji abejotinos kokybės ir reikalingumo bendrųjų veiklos pagrindų mokymai, kurių esmių esmė veikiausiai slypi paskaitoje apie tai, kad ant „forminio“ policijos automobilio yra užrašas „Policija“ ir mėlynos bei raudonos spalvos tam tikru kampu besisukantys švyturėliai, kurie įjungiami ant specialaus pultelio paspaudus mygtuką „on“, o išjungiami paspaudus „off“. Ir šitie mokymai yra skirti visiems: keletą dienų ar 20 metų čia dirbantiems pareigūnams, nepriklausomai nuo jų realiai atliekamo darbo pobūdžio... Išklausius mokymų, bus laikomi testai. Testai! Ar suvokiat situacijos grožį: grupė lektorių rengė nežinia kam reikalingą mokymų medžiagą, kurios darbo metu klausėsi didžiulė masė žmonių, aiškiai suvokdami, kad 99 proc.gautos informacijos jie nepanaudos niekur ir niekada (išskyrus, žinoma, su tais pseudomokymais susijusį žinių patikrinimą, kurio neišlaikius pirmą kartą bus būtina laikyti pakartotinai)... Giliau mąstant, būtų smagu sužinoti, ar tų linksmųjų mokymų medžiagos rengimas buvo kaip nors papildomai finansuojamas; jei taip - kiek kainavo? O jei kainavo, tai ar tie pinigai negalėjo būti panaudoti iš tiesų reikalingiems mokymams ir kitokiems kvalifikacijos kėlimo renginiams.

Nuolatinis reguliavimas ir begalinė kontrolė kartu rodo ir didelį nepasitikėjimą pačiais pareigūnais. Pasitikėjimo paprastu pareigūnu yra tik tiek, kiek numatyta kokioje nors velnio instrukcijoje. Štai ir viskas. Tai, kas iki reformos buvo pareigūnas, dabar, atrodo, visokio lygio valdžios yra laikoma pilka beforme nepatikima mase, kurią galima kažkiek paformuoti kuriant begalinius veikimo algoritmus ir nesibaigiančias instrukcijas. Neduoda ramybės mintis, ar tik iš tos pilkos masės nebandoma nulipdyti neatsakingo, nepatikimo ir nemąstančio kažko, kas vis tiksliau atitiktų instrukcijas ir veiktų pagal numatytus algoritmus. Nemąstanti masė, kaip žinoma, lengvai valdoma. O vis dar savarankiškai mąstantieji yra blogis sistemoje, nes gali turėti savo nuomonę, gali ją išsakyti, gali diskutuoti ir nesutikti, o svarbiausia - gali turėti drąsos būti sąmoningai atsakingi už savo veiksmus.

Pastaruoju metu policija ganėtinai dideliu greičiu skyla į dvi dalis (ar net kastas): į mažą dalį instrukcijas universaliam pareigūnui kuriančių valdančiųjų ir didelę beformę pilką masę tariamai universalių valdomųjų, privalančių veikti pagal tas instrukcijas. Jokių tarpinių variantų stengiamasi nepalikti. Tiesa, mažutė pasirinkimo laisvės iliuzija instrukcijų vykdyme vis dėlto yra palikta, nes instrukcijas galima vykdyti tinkamai arba netinkamai. Kas bus jei vykdysi netinkamai? Galbūt būsi pastebėtas kontroliuojančiųjų pažymose, galbūt būsi įvertintas žemesniu balu, galbūt gausi kokią tarnybinę nuobaudą. O kas paskui? Nieko. Viskas bus taip, kaip buvę. Ir taip nuo nuobaudos iki nuobaudos lauksi pensijos, stumsi dienas sistemoje, iki smakro paniręs pilkumoje... Svarbu tai, kad instrukcijas kuriantiesiems visiškai nesvarbu, ar jos yra reikalingos ir, jei reikalingos, tai kokia apimtimi, ar yra įvykdomos ir pan. Svarbus tik pats tinkamas ar netinkamas valdomųjų santykis su instrukcijomis ir tiek. Pats tikrasis policininko darbas, kaip toks, vargiai ar yra svarbus. Štai ir viskas.