respublika.lt
e3

Tauta jau nebeturi kur trauktis (12)

2018 rugsėjo mėn. 23 d. 15:49:12
Valdas VASILIAUSKAS

„Kas aprašys kalnėnų ir žemaičių girias, kurias anie, atsidanginę į tą kraštą, rado, kurios be kokių tarpkrūmių vienu lieknu it jūra niūksojo,”- šie nuo mokyklos suolo lydintys Simono Daukanto „Būdo senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ žodžiai, nukeliantys į mitinius tautos laikus, - tai epinis Lietuvos paveikslas, išugdęs ne vieną kartą, taip pat ir mano.

 

Chrestomatinis XIX a. vidurio tekstas tampa netikėtai aktualus, lyg ką tik parašyta karšta publicistika, o lietuviškos istoriografijos pradininkas dėsto tiesas, artimas šiuolaikiniams moderniems mokslininkams, kalbantiems apie „žaliąją ekonomiką“, žmogaus ir jo aplinkos (gamtos) vienovę, kategoriškai atmetantys požiūrį į mišką kaip į medienos fabriką.

Darsyk pasiklausykime Daukanto žodžių magijos apie tai, kaip miškas formavo senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių būdą - tautos charakterį: „Kožnas čia numano, jog tos girios buvę jiems ne vien pirmąja pastoge ir uždanga nuo žiauraus oro, bet ir klėtimi visų jų turtų, kuriuose pavalga, apdaras ir lobis buvo paklėstas.(…) Regėdami senieji naudą iš tų girių didžiai jas gerbė ir augino, žalius medžius laikė, o pasauses tiktai namų medžiagai ir padarynei tekirto, o sankritomis ir sausašakėmis namuose šildės; ir taip juo naudingesnis medis žmogaus gyvenimui buvo, juo didžiau jį saugojo, ne vien tūlus medžius, bet ir cielas girias taupė ir už šventas turėjo, iš kurių be žinios girių kunigo nieksai nė vieno žalio virbelio išlaužti, bet ir įžengti tenai negalėjo.”

Nereikalingi

Nūnai dabartinius „girių kunigus“ - eigulius, girininkus, urėdus - kaip tą žalią virbelį reforma negailestingai išlaužė. Miškininkai savo kailiu išbandė, kaip Lietuvos žmogaus likimas suaugęs su mišku ir medžiu - nuo S.Daukanto amžina lietuvių literatūros tema, netikėtai nepriklausomoje Lietuvoje įgavo dramatišką, jeigu ne tragišką, skambesį.

Miškininkai, iš sovietinių miškų ūkių atkūrę nepriklausomos Lietuvos urėdijas, ūmai virto nebereikalingais žmonėmis - dar viena kandidatų į emigrantus grupė. Iš teisybės man idėją gretinti Tautos masinę emigraciją ir masiškai kertamus Lietuvos miškus įkvėpė akademiko, miškų teoretiko Leonardo Kairiūkščio pilietinė pozicija ir visuomeninė veikla.

Akademikas stovėjo prie dviejų lietuvių tautai likiminių visuomeninių iniciatyvų ištakų. Tai „Consilica academica“ ir sąjūdis „Už Lietuvos miškus“, pradėję skambinti pavojaus varpais dėl mirtinos grėsmės Lietuvai - iš pradžių jos žmonėms, o paskui ir girioms.

L.Kairiūkštis bene pirmasis atkreipė visuomenės dėmesį į 1999 m. pasirodžiusią kuklią kunigo poeto Ričardo Mikutavičiaus knygutę. Jos pavadinimas buvo pranašiškas - „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“.

Ši knygutė virto L.Kairiūkčio 2003 m. įkurtos visuomeninės „Consilica academica“ evangelija, davusia ir visuomeniniam sambūriui „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ pavadinimą.

Dar Lietuva nebuvo įstojusi į Europos Sąjungą (ES), dar nebuvo atsivėrusi Šengeno erdvė ir bevizis sienų režimas, o visuomenininkai su šūkiu „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ žadino iš snūdo Lietuvos valdžią. Bergdžios pastangos.

Liūdni rekordai


Per Lietuvą nusirito pasaulinė 2008 m. krizė, kurios viena pasekmių - ir Lietuvą nusiaubusi nevaldoma emigracijos banga, piką pasiekusi 2010 metais, kai krito emigracijos rekordas - tais metais Lietuva neteko 83 tūkst. žmonių.

Įžymus išeivijos veikėjas Adolfas Damušis suskaičiavo, kad Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais, per abi sovietų ir nacių okupacijas, Lietuva neteko daugiau nei milijono žmonių (apie 27 proc.). Ši statistika nepaneigta ir nepatikslinta iki šiol. Apie milijoną taikos metais piliečių prarado ir neprikausoma Lietuva.

Tokios tokelės, kurios visiems puikiai žinomos, išanalizuotos šios Tautos negandos priežastys, aptartos daugybėje konferencijų, priimta apsčiai rezoliucijų ir deklaracijų, prikurta darbo grupių, kurios ruošė koncepcijas, programas ir gaires, o rezultatas tas pats - emigracija nevaldoma ir faktiškai nemažėja. Todėl ir gaminamos vis naujos gairės, nes ankstesnės vedė į niekur.

Šiokia tokia prošvaistė prasivėrė, kai praėjusios Seimo kadencijos viduryje, po ilgų parlamentinių kovų pavyko įkurti Seimo Migracijos komisiją, kuri koordinuotų po įvairias žinybas pasklidusius emigracijos ir imigracijos reikalus.

Ji inicijavo parlamentinių partijų susitarimą dėl emigracijos.

Nacionaliniame 2015 m. birželio 30 d. susitarime, kurį pasirašė 6 partijų vadovai (taip pat ir Ramūnas Karbauskis), buvo konstatuoja, jog „dabartiniai emigracijos mastai lietuvių Tautai gali turėti negrįžtamų pražūtingų pasekmių“, „Lietuvos demografinės būklės esminis pagerinimas yra prioritetinis valstybės tikslas.“

Bet lūžis neįvyko - tai ir liko gražiais žodžiais - dar viena tuščia deklaracija, neparemta Vyriausybės veiksmais ir realiu finansavimu.

Būdinga, kad vienintelė konkreti emigracijai skirta programa, gavusi biudžeto finansavimą, buvo dar A.Kubiliaus konservatorių ir liberalų Vyriausybės patvirtinta „Globalios Lietuvos“ programa. Per metus ministerijos ir žinybos išsidalindavo 12 mln. litų, iš jų LRT atsiriekdavo per metus 2 milijonus, be transliacijų užsienio lietuviams vidaus rinkai skyrė laidą „Emigrantai“, apie sėkmingai užsienyje įsikūrusius ir klestinčius tautiečius. Tiesą sakant, Užsienio reikalų ministerijos globojamos „Globalios Lietuvos“ programos net ir labai norėdamas negalėtum apkaltinti pastangomis stabdyti emigraciją. Veikiau atvirkščiai.

Vargšė giminaitė


Akivaizdu, kad Lietuvos valstybė nebuvo pasirengusi naujiems iššūkiams - ES ir jos žmonėms suteiktai judėjimo laisvei, kuri atvėrė duris į kur kas aukštesnių gyvenimo standartų kraštus visiems pageidaujantiems.

Iki šiol nenorime pripažinti akis badančios tiesos: Lietuva, drauge su ES parama, gavo, trečiosios šalies, vargšo giminaičio, statusą, kartu tapdama ES pigios darbo jėgos donore.

Mūsų valdžia geresniems laikams atidėjo SSRS okupacijos žalos Lietuvai atlyginimo klausimą. Bet kas atlygins Lietuvai žmogiškojo kapitalo nuostolius jai tapus ES nare? Jeigu suskaičiuotume, kiek valstybė vien per švietimą ir sveikatos apsaugą investuoja į asmenį, kol jis tampa kvalifikuotu darbuotoju, ir padaugintume iš emigravusiųjų skaičiaus, gautume astronominę sumą ir neatsakytą klausimą, kas kam skolingas. Bet tokių įžūlių klausimų vargšas giminaitis negali užduoti.

Lietuva ir toliau „eksportuoja“ pigią darbo jėgą. Ir, kaip būdinga atsilikusios ekonomikos šalims, žemiausios pridėtinės vertės žaliavas.

Liko dar miškas

Kadangi Lietuva neturi gamtinių išteklių, žaliavos eksporto auka tapo miškas, kurio pridėtinės vertės didinimui gimtajame krašte niekas neturi nei laiko, nei noro. Tačiau tas niekas - tai Lietuvos valstybė ir jos Vyriausybė. Kaip ji ugdo visuomenės ekologinę sąmonę, kokį pavyzdį rodo privatiems girių savininkams, be atodairos didindama valstybinių miškų barbariškus plynuosius kirtimus?

Greitas pelnas ir medienos prekeivių gobšumas buvo tikroji varomoji jėga šios miškų valdymo pseudoreformos, kurios nesustabdė nei miško teorijos ir praktikos autoritetų nuomonė, nei miškininkų protestai. Jie buvo greitai nutildyti. Mat pasitelkus dosniai finansuojamus viešuosius ryšius, priklausomoje žiniasklaidoje buvo pradėta galinga kampanija prieš neva korumpuotus urėdus, nors iki šiol nepradėtas nė vienas ikiteisminis tyrimas - turbūt tai pats skaidriausias valstybės sektorius.

Iš tikrųjų prisidengus kova su korupcija, atvertas kelias net Lietuvoje neregėto masto korupcijai - kiekvienas miškininkas žino to monopolininko iš Vakarų Lietuvos pavardę, kuriam valdžia suteikė privilegiją urmu pirkti medieną jo diktuojamomis kainomis, su kuriomis nebūtų sutikęs joks save gerbiantis nepriklausomos Lietuvos urėdas.

Todėl šių „girios žynių“ - urėdų, girininkų, kurie tik trukdė masinei Lietuvos miško „emigracijai“ įkandin Lietuvos žmonių, - buvo atsikratyta, prisidengiant kova su korupcija, valdymo optimizavimu ir valstybės lėšų taupymu.

Tačiau optimizavimo ir valstybės lėšų taupymo vajus aplenkė Saugomų teritorijų tarnybą prie Aplinkos ministerijos, nes ji niekad netrukdė ir netrukdo sukti reikalų nei ministerijai, nei privačiam medienos perdirbimo verslui, nebent apkartino gyvenimą visokeriopais suvaržymais, apribojimais ir sankcijomis Lietuvos žmonėms, kuriems teko nelaimė turėti namų valdas saugomose teritorijose.

Šiandien saugomos teritorijos užima 15,6 proc. Lietuvos ploto, kuriame įsikūrę 6 rezervatai, 5 nacionaliniai parkai, 30 regioninių parkų ir net 371 draustinis, o ekologinių zonų, kurios tiek vargo pridarę miestų merams ir namų valdų savininkams, apskaitos nėra - kokios platybės atsiveria valdininkų, taip pat prokurorų, prisidengusių viešuoju interesu, savivalei ir korupcijai.

Visą šią karalystę valdo 77 darbuotojai centrinėje būstinėje Vilniuje ir nuo 5 iki 35 žmonių net 36-iose saugomų teritorijų direkcijose.

Vis dėlto paslaptis, ką ši galinga kariuomenė saugo, jeigu net draustinius ir parkus, tarkim, Labanoro, Aukštadvario, Lakajų ir kitus, jau seniai išraižė sunkiųjų miškovežių magistralės, o plynųjų kirtimų plotai, kurių niekas nesirengia atsodinti, vis plečiasi. Saugosime „teritorijas“ be miškų ir žmonių?

Ironiška, kad valdant partijai, kuri savo pavadinime skelbiasi „žalioji“, Lietuvos žaliesiems savo aktyvistą delegavus į aplinkos ministrus, valstybiniai miškai, net parkai ir draustiniai virsta ištisinėmis biržėmis.

„Žaliesiems“ globalistams, kurie įgudę gąsdinti visuomenę klimato kaita, norėtųsi pabaigai darsyk priminti S.Daukantą, kuris nebuvo girdėjęs apie globalų atšilimą, tačiau puikiai žinojo, kas nutinka žemei ir žmogui, naikinant miškus ir biologinę įvairovę: „Per tokį iškirtimą girių atidengia žiemryčiui vėjui, kursai pavasariop, ledui tirpstant , ir rudenį plikšalais pūsdamas, ištraukia ne vien vandenį, bet ir žolių šaknis, dėl to tankiai girdima dejuojant, jog pievos neželiančios, javai lig ūksmės neįgavę išdžiūsta.“

Lietuviui miškas per amžius buvo „pirmoji pastogė ir uždanga“, taip pat ir naujaisiais laikais pokario partizanams. Kas juos pridengtų dabar - „žalieji“ okupantus galėtų pamokyti, kad geriausias ginklas prieš šią Lietuvos partizanų tvirtovę būtų kirvis ir pjūklas - jų moderniški pakaitalai.

Tauta visais atžvilgiais įvaryta į kampą - ji nebeturi kur trauktis.

Parengta pagal pranešimą, perskaitytą
Sąjūdžio „Už Lietuvos miškus“ konferencijoje
„Lietuvos miškai - mūsų visų turtas“.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (12)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PUIKI PRADŽIA: Anglijoje vykstančias labiausiai prestižinės pasaulio smiginio organizacijos - Smiginio profesionalų korporacijos (PDC) - planetos pirmenybes sėkmingai pradėjo lietuvis Darius Labanauskas.
  • PERGALĖ: Lietuvos vyrų krepšinio lygoje (LKL) sekmadienį Panevėžio „Lietkabelio“ ekipa išvykoje 76:70 (15:18, 21:18, 22:20, 18:14) nugalėjo Utenos „Juventus“ krepšininkus.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas spaudoj

Ar turėtume reikalauti SSRS žalos atlyginimo?

balsuoti rezultatai

Ar jums yra tekę apsinuodyti kavinėse suvartotu maistu?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  -3     -1 C

-2 C

 

      -1 C

  -2     0 C

  -2      C

 

  -2 C

    5-7 m/s

    4-6 m/s

 

   1-3 m/s

 

reklama
e2