respublika.lt

2017 rugpjūčio 16, trečiadienis

Tauta dar turės įrodyti, kad trokšta savo valstybėsnuotraukos (23)

2017 gegužės mėn. 06 d. 10:09:45
Rolandas Paksas, Europos Parlamento narys, buvęs Lietuvos prezidentas

Kviečiu apmąstyti ir kartu aptarti esminius Lietuvos, kaip valstybės, atkūrimo klausimus Sąjūdžio idėjų kontekste. Svarbu pažvelgti ne į Sąjūdžio revoliucijos vaikų likimą ar dalytis prisiminimais, kurie, be jokios abejonės, yra labai svarbi tapatybės suvokimo dalis. Turime paliesti tuos politinius aspektus, kurie buvo deklaruojami Sąjūdžio kaip visos Lietuvos tikslai.

 

Priešais baltutėlę saulės nutviekstą Katedrą virš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio būstinės Gedimino prospekte Vilniuje plevėsuoja trispalvė. Vėliava simboliškai mena istorinius laikus, kai už šio namo sienų pleveno nepakartojama Tautos atgimimo dvasia, buvo ryškinami valstybingumo atkūrimo kontūrai, užgimė visuomenės revoliucinės pertvarkos idėjos, buvo klojami būsimosios valdžios pamatai.

Šio unikalaus namo laiptai mena daugybės ryškių naujausių laikų Lietuvos istorijos herojų žingsnius, o kambarių sienos yra sugėrusios jų mintis ir balsus: poetų Justino Marcinkevičiaus ir Marcelijaus Martinaičio, filosofų Romualdo Ozolo ir Arvydo Juozaičio, kunigo Vaclovo Aliulio ir daugybės kitų.

Teatleidžia man tie likusieji Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Seimo nariai, kurių visų nėra galimybės čia išvardyti. Vėliau nemaža dalis jų tapo (ar netapo) Kovo 11-osios Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarais, valstybės veikėjais ir diplomatais.

Pastato palėpėje buvo įsikūrusi Sąjūdžio informacinė agentūra, kurioje savotišką „skaistyklą“ perėjo nemažai dabartinės žiniasklaidos korifėjų. Tačiau šiandien dar tebeveikiančios Sąjūdžio būstinės prieigose jų jau tebesutiksi.

Vieni Sąjūdžio pirmeiviai arba „sąjūdistai“, kaip mėgdavo sąjūdininkus vadinti kai kurie komunistų partijos veikėjai, jau amžinai ilsisi Antakalnio ar kitų kapinių kalneliuose, kiti dar tebegyvena, bando veikti šiais sudėtingais globalizacijos ir pasaulio transformacijų laikais.

Tačiau kone kasdien čia tikrai galima sutikti vieną kitą garbaus amžiaus žilagalvį - Sąjūdžio revoliucijos vaiką, kuris dar pajėgia ateiti, kad peržvelgtų nuolat atnaujinamas skelbimų lentos žinias.

Dabartiniais visuotinės medijų kompiuterizacijos ir interneto laikais ši, sakyčiau, archajiška žiniasklaidos priemonė yra tarsi netyčia užmirštas ir užsilikęs autentiškas praeities ženklas. Ateityje prie šio „inkliuzo“ asmenukes turėtų darytis būsimi žurnalistikos studentai, o pati lenta galbūt bus įtraukta į lankomų Vilniaus vietų sąrašą, panašiai kaip įstiklintas barikados fragmentas prie Parlamento.

Sąjūdis. Kokios asociacijos kyla kiekvienam iš mūsų tariant šį žodį? Ką iš tiesų mums reiškia šis „stebuklas“, „fenomenas“, „dainuojanti revoliucija“, „dvasios būsena“, „Dievo dovana“, „pabudimas“, „persitvarkymas“ ir „kelias į nepriklausomybę“ šiandien. Čia paminėjau tik keletą šio reiškinio apibūdinimų. Jų esama kur kas daugiau.

Manau, kad daugelis šiuose žodžiuose atranda kažką sau labai artimą, dalelę praeities prisiminimų, kurie sušildo arba priešingai - kelia prieštaringus jausmus.

Kita vertus, šiandien jau kalbame apie Sąjūdžio kartą, kuri gimė ir gyvena jau nepriklausomoje Lietuvoje ir nėra patyrusi sovietmečio nepriteklių bei melo tikrovės.

Yra tokių, kurie tai, kas įvyko praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį, vadina revoliucija, kuri iš esmės perkeitė Lietuvą ir jos žmones. Ar iš tiesų įvyko visuotinis virsmas, negrįžtamas sąžinės ir proto pasikeitimas?

Manau, kad kiekvienas - ir pritariantis, ir prieštaraujantis - šiame diskurse būtų savotiškai teisus ir neteisus.

Ar iš tiesų įvyko revoliucija, kuri esmingai perkeitė Lietuvos veidą? Kur šiandien yra tos revoliucijos vaikai ir jos aukos? Ar iš tiesų mums labai svarbu surasti tikslius atsakymus į šiuos klausimus?

Revoliucija - tai perversmas, radikalus pasikeitimas, susijęs su jėga ir ginkluota kova. Filosofas Vytautas Radžvilas, vienas Sąjūdžio kūrėjų, klausia, „ar, užuot nekritiškai priėmus ir be perstojo kartojus nuvalkiotas pokomunistinės tranzitologijos mokslo tiesas, nederėtų susimąstyti, kad „aksominių revoliucijų“ laikotarpiu įvykęs istorinis virsmas, Lietuvos atveju „dainuojančios revoliucijos“, ko gero, buvo anaiptol ne laisvės triumfas?“

Gal iš tiesų reikėtų turėti aiškesnius atsakymus, „ar tai nebuvo tik išradingai įgyvendintas senosios totalitarinės sistemos pertvarkymas, jos dereguliavimas, leidęs klasikinę, lengvai atpažįstamą totalitarinę santvarką pakeisti modernesniu ir efektyvesniu neototalitariniu valdymu, kurio veikimo mechanizmą ir represyvų pobūdį subtiliai slepia kruopščiai supintas „laisvos visuomenės“ institucijų iškabų ir „valdomos demokratijos“ formalistinių procedūrų tinklas?“ Kitaip tariant, ar tai nebuvo visuotinė apgavystė?

Šiandien dažna proga nostalgiškai primenama ore tvyrojusi vienybės dvasia, kai kiekvienas norėjo ištiesti ranką vienas kitam, atsistoti į Baltijos kelią, burtis į mitingus, kovoti už teisingumą, smerkti Molotovo-Ribentropo pakto slaptuosius protokolus, kurie nulėmė Baltijos šalių okupaciją, ilgėtis Baltijos sesių - Lietuvos, Latvijos ir Estijos - vienybės.

Kiti kalbėdami apie Sąjūdžio laikų Lietuvą mato gerokai virš Tautos iškilusią vieno asmens figūrą, kuri neva „sugriovė Sovietų Sąjungą“.

Šis veikėjas, kartais (ne)atsitiktinai įvardijamas kaip „tautos patriarchas“, apibrėžia Sąjūdį kaip „nepaprastą visuomenės reiškinį, iš karto tapusį politine jėga. Tai lėmė Lietuvos padėtis apie 1988 metus, kai nauja laisvesnių žmonių valia keisti gyvenimo kryptis ir principus susirėmė ir politiškai konkuravo, neišvengiamai oponavo valdančiai svetimos valstybės jėgai SSKP su kiek manevruojančiu vietiniu padaliniu LKP“.

Pasak buvusio Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininko, „Sovietų Sąjungos komunistų partijos ir jos padalinio, kuriam buvo leista vadintis Lietuvos komunistų partija, vidiniai santykiai Sąjūdžio kilimo laikotarpiu, vėlgi būtų atskiro tyrimo tema. Bet apskritai sovietinis režimas stagnavo, slinko į griūtį, o Sąjūdis reiškėsi kaip pažangos jėga, tad natūraliai tapo politine opozicija“.

Tai, žinoma, tik dalis tikrovės, kurią šiandien norisi pateikti kaip istorinę tiesą ir būtų malonu prisiminti. Iš tiesų savotiškai teisūs, matyt, būtų ir tie, kurie teigia, jog be Komunistų partijos veikėjų vaidmens Sąjūdžio tapsmas būtų kitoks ar būtų iš viso neįmanomas.

„Laisvė rinktis kelius ir pačiam ir pačiai Lietuvai kurti savo būvį. Reikėjo atmesti svetimųjų primestus, prievarta skiepijamus persigimimo veiksnius, tapti vėl „sau žmonėmis“ savo žemėje, už kurią esame atsakingi kaip už protėvių kūrinį, Apvaizdos dovaną.“

Šiandien piešiamas pakylėtas Sąjūdžio paveikslas ir romantizuotas vaizdas reiškia, kad tiesa, kaip ir sovietinėje praeityje, nėra svarbiausias kriterijus politinėje tikrovėje.

Reikia suvokti, kaip galėjo atsitikti, kad staiga toji Sąjūdžio dvasia ėmė blėsti ir sklaidytis, atgimimo banga nuslūgo? Kaip organizacija, kuriai, galima sakyti, nebuvo alternatyvos, staiga subyrėjo į šipulius?

Šiandien svarbu prisiminti ir kalbėti ne istorinės tiesos ir daugybės jos interpretacijų kategorijomis, bet pabandyti pažvelgti į tuos tikslus, kuriuos sau Sąjūdis, kaip visą Lietuvos Tautą suvienijęs reiškinys, buvo iškėlęs ir suformulavęs programinių nuostatų, principų ir mąstymo pavidalais.

Kur kas svarbiau yra vėl iš naujo suvokti tuos tikslus, kuriuos Tauta buvo iškėlusi ir siekė įgyvendinti per Sąjūdį, kuris buvo toks visuotinis.

Kaip teigia filosofas Vytautas Radžvilas, beje, vienas Sąjūdžio kūrėjų ir iniciatyvinės grupės narių, „sunku tikėtis, kad tyrinėtojams kada nors pavyktų atskleisti tikrąsias jų priežastis ir varomąsias jėgas. (...) Svarbiau suprasti, kaip šios revoliucijos transformavo regiono šalis, kokią naują ekonominę, socialinę ir politinę santvarką įtvirtino“.

Vienas tokių Sąjūdžio deklaruotų tikslų buvo „laisvė būti savimi - ir žmogui, ir Tautai“.

Dabartyje turime pabandyti atsigręžti į tą valstybės mastu labai neseną laikotarpį ir nubrėžti savo būsimo gyvenimo bei judėjimo kryptis.

Sąjūdžio istorinės paradigmos telieka sociologų bei istorikų užsiėmimas.

Artėjant dvidešimt devintosioms Sąjūdžio įsikūrimo metinėms Lietuva išgyvena iš tiesų vieną sudėtingiausių savo valstybingumo laikotarpių. Ką daryti?

Kaip sugrįžti prie tų vertybių bei principų, kuriais gyvendama melo tikrovėje „Tauta buvo patikėjusi“?

Vienoje iš Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo rezoliucijų „Dėl visuomenės vienybės“ teigiama, jog „dėl kelis dešimtmečius trukusio teisėtumo bei socialinio teisingumo pažeidinėjimo, atviro ar paslėpto piliečių politinių teisių ir laisvių varžymo, didelio tautų sambūvio principų iškraipymo Lietuvos visuomenė buvo suskaldyta, politiškai, ideologiškai, tautiškai. (...) LPS įsitikinęs, kad pašalinti neigiamus reiškinius, atkurti visų respublikos gyventojų tarpusavio pasitikėjimą bei santarvę galima tik vadovaujantis bendrųjų žmogiškųjų vertybių prioriteto prieš politinius ir kitus visuomenės grupių interesus principu ir šį principą besąlygiškai įgyvendinant visose visuomenės gyvenimo srityse. (...) LPS siekia atkurti visuomenės narių tikėjimą socialiniu teisingumu, reikalauja panaikinti visas neteisėtai įgytas privilegijas, leisti visiems Lietuvos gyventojams vienodai dalyvauti ūkiniame krašto gyvenime“.

Turime būti sąžiningi ir atvirai kalbėti apie dabartinę Lietuvos situaciją. Būtent sąžiningo ir atviro diskurso nebuvimas labiausiai smaugia dabartinę mūsų visuomenę.

Kad ir kaip būtų sunku tai pripažinti, Sąjūdis šiandien bandomas paversti tik istoriniu reliktu.

Kviečiu apmastyti ir kartu aptarti esminius Lietuvos, kaip valstybės, atkūrimo klausimus Sąjūdžio idėjų kontekste. Svarbu pažvelgti ne į Sąjūdžio revoliucijos vaikų likimą ar dalytis prisiminimais, kurie, be jokios abejonės, yra labai svarbi tapatybės suvokimo dalis. Arba nukrypti į kitą kraštutinumą - liūliuoti save būsimosiomis Europos Sąjungos reformų perspektyvomis ir nieko nedaryti.

Turime paliesti tuos politinius aspektus, kurie buvo deklaruojami Sąjūdžio kaip visos Lietuvos tikslai.

Visuomenė ir valstybė, žmogaus ir piliečio teisės, socialinis teisingumas, tautiškumas, kultūra, religija ir visuomenė, ūkis ir gamtosauga. Tai buvo pagrindinės Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio programos dalys. Ar jau įgyvendinome šiuos tikslus? Ar jau tapome valstybe?


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (23)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • LICENCIJA: ministrų kabinetas pritarė Sveikatos apsaugos ministerijos projektui, kuriuo siūloma supaprastinti licencijų išdavimo tvarką gydytojams odontologams, burnos priežiūros specialistams bei odontologinės priežiūros įstaigoms; nuo šiol šias licencijas bus galima gauti elektroniniu būdu jau kitą dieną po paraiškos pateikimo.
  • PARAMA: antradienį Kačerginės Nacionalinio žiedo vidinė trasa prisipildė sportinių automobilių gausmo; Net 24 Lietuvos šonaslydžio emipro ir pro lygų čempionato dalyviai susirinko kilniam tikslui - rinkti lėšų vėžiu sergantiems vaikams, globojamiems paramos ir labdaros fondo „Mamų unija“.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar užtenka dėmesio popamokinei vaikų veiklai?

balsuoti rezultatai

Ar aukojate kraujo Nacionaliniam kraujo centrui?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +13  +16 C

   +14  +17 C

 

   +15 +16 C

   +21  +25 C

  +21  +25 C

 

   +22  +25 C

    4-10 m/s

     1-3 m/s

 

      1-3 m/s

 

USD - 1.1797 PLN - 4.2816
RUB - 70.3960 CHF - 1.1422
GBP - 0.9094 NOK - 9.3478
reklama
Velyke2017