Taip trumpinant eiles jos tik ilgės

Neišsiplečiant siūlymą galima paaiškinti vienu sakiniu: norima nustatyti laiką, per kurį gydymo įstaigos privalo žmogui suteikti paslaugas, o to nepadariusių lauktų finansinės baudos.

Iš tokios nuostatos atrodo, kad šalies vadovė įsitikinusi, jog eilės gydymo įstaigose sudaromos specialiai. Tačiau vargu ar taip yra. Tai lemia objektyvios priežastys.

Pagrindinė jų - mažas sveikatos apsaugos finansavimas. Pirmiausia niekam ne paslaptis, kad gydymo įstaigoms už paslaugas sumokama ne visas 100 proc. jų vertės. Kitaip tariant, jei paslauga kainuoja 30 eurų, o ligonių kasos už jas sumoka 25, natūralu, kad gydymo įstaigos negali didinti algų medikams, laborantams, negali pasamdyti papildomų darbuotojų ir pan. Eilės prie brangių tyrimų susidaro todėl, kad gydymo įstaigos neišgali įpirkti brangios aparatūros, o iš Valstybės investicijų programos į jas irgi labai retai investuojama. Kaip eilės nesusidarys, jei tūkstančiams žmonių tenka, pavyzdžiui, vos vienas magnetinio rezonanso tomografas?

Be to, eiles didina ir politikų bei valdininkų vykdoma politika. Šalyje uždarinėjamos ligoninės ar atskiri akušerijos, chirurgijos skyriai. Natūralu, kad kuo mažiau gydymo įstaigų, tuo eilės didesnės. Ką ir kalbėti apie tai, kad dėl palyginti mažų algų medikai, ypač iš provincijos, mielai emigruoja. Eiles didina ir didžiulė biurokratija. Gydytojai verčiami pildyti krūvas dokumentų ir neretai kone pusę laiko, kurį galėtų skirti pacientui, sugaišta tvarkydami popierius.

Iš dalies dėl ilgų eilių kartais būna kalti ir patys pacientai. Tyrimai parodė, kad kai kuriose gydymo įstaigose net apie trečdalis pacientų, iš anksto užsiregistravusių pas gydytojus, neatvyksta laiku apie tai neįspėję. Pranešus iš anksto, į jų vietą galėtų registruotis kiti, tačiau retas kuris iš anksto praneša. Laimei, Seimas po pateikimo jau pritarė siūlymui bausti piktybinius pacientus, kurie likus ne mažiau nei parai gydymo įstaigos apie savo pasikeitusius planus neįspėja.

Kaip ir visose srityse, taip ir sveikatos apsaugos sistemoje svarbiausiam tikslui trūksta pinigų, nes jie išleidžiami nebūtinoms reikmėms. Jau net nekalbu apie tai, kad pačioje Sveikatos apsaugos ministerijoje tikrai yra, švelniai tariant, pernelyg išpūstas valdininkų aparatas. Galima būtų paimti pavyzdį iš kai kurių kitų ministerijų ir optimizuotis. Kaip, pavyzdžiui, Aplinkos ministerija jungia į vieną aplinkos apsaugos agentūras, ar to nebūtų galima padaryti ir su visuomenės sveikatos biurais? O gal reikėtų iš viso jų atsisakyti?

Sveikatos apsaugos politiką formuojantys asmenys iki šiol nesuvokia ir dar vienos tiesos: medicinos paslaugų prieinamumas negerėja ir dėl to, kad žmonės be reikalo siuntinėjami pas šeimos gydytojus. Aišku, medikai geriau nei pacientai supranta, koks specialistas yra reikalingas, jei ligos požymiai nėra aiškūs. Tačiau kai žmogui skauda ausį, jam vis tiek prieš patenkant pas otorinolaringologą (LOR) reikia dvi savaites laukti, kad patektų pas šeimos gydytoją. Vien tam, kad gautų siuntimą, o paskui dar dukart tiek - kad patektų pas LOR. Ar tai logiška? Juk joks šeimos gydytojas dėl ausies skausmo nesiųs niekur kitur, kaip tik pas LOR. Todėl kam dar papildomai versti žmogų laukti?

Grįžkime prie prezidentės pasiūlymo. Jei dėl visų šių priežasčių gydymo įstaiga nesugeba per protingą terminą suteikti paslaugų ir ji už tai dar bus baudžiama finansiškai, ar situacija dar nepablogės? Juk netekus dalies paslaugų apmokėjimo ji kitas suteiks dar lėčiau. Panašu, kad problema sprendžiama ne nuo to galo. Kaip dažniausiai ir būna.