- Ką jums reiškia Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis?
- Viskas labai įdomiai susipainiojo. Pirmiau minėjome tūkstantmetį, dabar - šimtmetį. Tai dar po kiek laiko švęsime dešimtmetį, o paskui išvis nieko nebeliks, taip po nulį vis nubraukiant? O jei rimtai, norisi, kad eitume į gerą pusę, o ne į blogą, kad tų nulių daugėtų ir kad mūsų vaikai po 10, 20 ar 50 metų dar kalbėtų lietuviškai. Ilgą laiką buvome okupuoti rusų, bet lietuvių kalbos nepamiršome. Dabar gyvename laisvoje Lietuvoje, bet po truputį pamiršinėjame.
- Ar iškovota Nepriklausomybė pateisino viltis?
- Iš tikrųjų nepateisino. Ir ne tik mano, o daugelio žmonių nepateisino. Nenoriu veltis į politinius debatus, bet žmonės kitaip įsivaizdavo Nepriklausomybę. Nuo vienų šokome, užšokome pas kitus. Aš manau, kad Lietuva turi turėti savą viziją, eiti Nepriklausomybės keliu. Dabar pabėgome nuo vienos sąjungos ir nubėgome į kitą sąjungą, ir vis tiek tapome vasalais.
- Kuo nūdienė Lietuva gali didžiuotis?
- Savo žmonėmis. Nes žmonės čia yra darbštūs. Nors daug kas galvoja, kad jie yra kvaili, nieko nesupranta, jie viską supranta.
- Kaip jūs ir jūsų šeima paminėjote šimtmečio šventę?
- Vasario 16-ąją sutikau koncertuodamas Jonavoje.
- Ko palinkėtumėte Lietuvai, pradėsiančiai skaičiuoti naują šimtmetį?
- Turėti viziją bent 10-15 metų. Ir ištvermės, nes tas „bardakas“ turi pasibaigti, žmonės turi suprasti, kad ne ten einame. Turime turėti savo kelią, o ne Amerikos, ne Rusijos, ne Europos.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“