1 nuotr.Praėjusią savaitę skelbusi, kad paduos Seimą į teismą už tai, kad šis iki šiol neapibrėžė, kas yra smurtas prieš vaikus, ir neuždraudė taikyti bet kokių fizinių bausmių, Seimo narė Dovilė Šakalienė jau rado kitą „užsiėmimą“ - susirūpino, kad mūsų šalis neskiria pakankamai dėmesio persekiojamoms jezidų bendruomenės moterims, o galėtų integruoti jas Lietuvoje.
Seimo nariui Povilui URBŠIUI kelia abejonių tikrieji tokių „vaikų saugotojų“ tikslai:
Smurto prieš vaikus apibrėžimo šalininkai bando visuomenei įteigti, kad galima priimti stebuklingą apibrėžimą dėl fizinių bausmių uždraudimo, ir smurto problema bus išspręsta. Tai netiesa. Jau dabar Lietuvoje yra įstatymai, kuriuose įtvirtinta vaiko apsauga nuo bet kokio fizinio smurto. Teisininkai jau seniai yra pasisakę, kad fizinė bausmė yra fizinio smurto forma ir teisiniu požiūriu yra nepagrįstas fizinės bausmės ir fizinio smurto atskyrimas pagal fizinio poveikio intensyvumą. Tuo labiau kad Baudžiamajame kodekse yra įtvirtintos nuostatos, jog bet koks smurtas prieš vaiką yra kriminalinis nusikaltimas.
Dabartiniame Vaiko teisių apsaugos įstatyme yra aiškiai pasakyta, kad tėvams, kurie pažeidžia vaiko teises, vengia arba nevykdo pareigos auklėti, mokyti, prižiūrėti, išlaikyti vaiką, žiauriai elgiasi su vaiku ar kitaip piktnaudžiauja savo teisėmis bei pareigomis, taikoma įstatymų nustatyta atsakomybė.
Kažkodėl tie patys aršiausi fizinių bausmių apibrėžimo gynėjai nutyli pagrindinę problemą - institucinį smurtą, kuris nebūtinai pasireiškia tiesiogiai. Jis gali pasireikšti netiesiogiai - neveikimu. Valdiškos institucijos, užuot besiėmusios priemonių vaikui apsaugoti, apsiriboja tik biurokratiniu susirašinėjimu. Sistema supuvusi, ji neveikia. Apie visa tai apibrėžimo šalininkai nekalba.
Man susidaro įspūdis, kad ir vėl norima spekuliuoti tragedija ir spręsti labai žemiškus dalykus. Kažkodėl mums bandoma įgrūsti tą norvegišką vaikų apsaugos sistemą, lyg visame kitame Vakarų pasaulyje sistemų, saugančių vaikus, nėra - tik norvegiška. Kyla klausimas - kodėl akcentuojama tik ji? Ar už to neslypi konkretūs dalykai, susiję su tam tikra finansine nevyriausybinių organizacijų parama, gaunama iš Norvegijos?
Ar čia nėra raktas, kad darkart bandoma prisidengti tragedija, spekuliuojant ja ir nueinant nuo esmės, nes bet kokia kaina reikia įteisinti tą apibrėžimą, kuris iš principo problemos nesprendžia. Pakankamai yra įstatymų reaguoti - sistema, kuri turi veikti pagal tuos įstatymus, neveikia.
Ar kas nors analizavo, kokiose šeimose gyvena tie vaikai, kurie patiria smurtą? Esu tikras, dauguma jų yra tie dariniai, kurie nėra susaistyti santuokos ryšiais. Nesakau, kad pati santuoka yra panacėja, bet toje pradžioje Švedijoje, kur buvo įteisintos vienalytės santuokos ir tokie dariniai prilyginti šeimai, jie patys, atlikę tyrimus, padarė išvadą, kad tokioje aplinkoje vaikas yra mažiau saugus nei tas, kuris gyvena tradicinėje šeimoje. Šie dalykai taip pat nutylimi. Ir kai Seime prieisime prie Konstitucijos 38 str., kad šeima yra paremta santuoka tarp vyro ir moters, tie patys vaikų teisių gynėjai, kurie problemą bando „suvesti“ į vieną apibrėžimą, pradės šaukti, kad taip ribojamos žmogaus teisės.
Mes bandėme suderinti kompromisinį smurto prieš vaiką apibrėžimo variantą, tačiau matome, kad kai kurių žmonių motyvai ir tikslai yra visai kiti. Kyla klausimas, ar vaikai jiems tikrai yra tikslas, o ne priemonė.
